Šį komentarą parašiau prieš keletą savaičių, norėdamas sureaguoti į tada būsimo kultūros ministro Šarūno Biručio viešus pasisakymus, kad rusų kultūrai nereikėtų „dėti štampo“, o sprendimus, ką iš tos kultūros rodyti ar nerodyti, palikti pačioms kultūros įstaigoms. Vis dėlto nusprendžiau publikuoti tik dabar, nes laukiau papildomų pavyzdžių iš įvairių sričių, kurie patikrintų, kaip Š. Biručio išsakyta atpalaiduojanti paradigma veikia tikrovėje. Ir jų, tokių pavyzdžių, netrukus atsirado.
Iš tiesų, tai ne Š. Biručio paradigma, o „buitinio rusizmo“ (perfrazuojant Simono Kairio metaforą) ir paprasčiausio neprincipingumo apraiška, kurių pastaruoju metu, atėjus į valdžią socialdemokratams, vis daugiau.
Putiną gerbiantis ir smurto kultūrą propaguojantis Morgenshternas koncertuoja Vilniuje (taip nusprendė pati kultūros įstaiga), Selas ir Gytis vėl lyg niekur nieko pasirodo ant scenų (ar jų pozicija pasikeitė?), į Klaipėdą ir Kauną Naujametę naktį grįžta fejerverkai (kur dingo tas pirminis miesto valdžių jautrumas?), o naujosios valdžios atstovai apleidžia vertybes ir laisvina naratyvus. Pateikiu chronologine tvarka:
Pirmasis vertybių apleidimo (ar tiksliau – atskleidimo) atvejis buvo rinkėjų klaidinimas su Vilija Blinkevičiūte, antrasis – koalicijos sudarymas su NA, nors buvo žadėta to nedaryti. Trečiasis – Š. Biručio ištara apie rusų kultūrą ir socialdemokratų partijos reakcija į ją. Šios partijos seniūnas Remigijus Motuzas, gindamas Š. Birutį, tada bandė situaciją susieti su esą radikalia liberalo S. Kairio pozicija Rusijos kultūros atžvilgiu, į kurią ir reagavęs Š. Birutis. Savo ruožtu naujasis Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas teigė, kad, girdi, „nereikia pereiti į kraštutinumus“.
(Tai, beje, primena socialdemokratų ir valstiečių retoriką 2022 m. vasarį, kai jie teigė nesuprantantys, kodėl valdantieji (Tėvynės sąjunga ir liberalai), reaguodami į kaistančią situaciją prie Ukrainos sienų, esą kelia isteriją ir baimę bei kraunasi politinį kapitalą – argumentuodami, kad Rusija taip elgėsi visada ir nėra jokio pagrindo panikuoti.)
Ne. Kvietimas apriboti, apskliausti Rusijos kultūrą (kultūrą siaurąja prasme, nes egzistuoja ir platesnė, apimanti įvairias Gulago apraiškas) yra ne tik ankstesnio kultūros ministro S. Kairio ir Tėvynės sąjungos suformuotas naratyvas, bet ir daugelio kultūros žmonių intuityvus pasirinkimas, pagarbos kovojantiesiems ir žuvusiesiems bei nužudytiesiems ženklas, taip pat kvietimas daugiau dėmesio skirti Ukrainos kultūrai, o maskoliškąją – atidėti į šalį ir tirti.
Įtariu, kad mūsų kultūros ministrui, kaip seno kirpimo žmogui, rusų kultūra (siaurąja ir plačiąja prasme) yra netoli dūšios, kaip ir vidaus reikalų ministrui V. Kondrotovičiui, o V. Gavrilovas dengiasi šeimos tradicija.
Toliau: Finansų viceministras Valentinas Gavrilovas savo feisbuke, pasirodo, 2020 m. sveikina draugus su gegužės 9-ąja ir nemato didelės problemos, nors Lietuvoje ši diena neminima, nes yra viena iš okupacijos simbolių. Paprašytas paaiškinti savo poziciją viceministras kalba apie „šeimos tradiciją“.
Galiausiai, vidaus reikalų ministras (!), Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narys Vladislavas Kondratovičius nepriekaištinga rusų kalba tvirtina, kad Lietuvai kultūriškai artimiausia šalis yra Baltarusija, kurias vienija, cituoju: „bendra istorija, ir bendra kultūra, ir bendras statutas“. Tikrai taip, vienija, bet juk buvo kalbama ne apie istoriją, senąją Baltąją Rusią, o sunkiai valdomą ekonominę baltarusių imigraciją į Lietuvą dabar! Statutai ir XVI a. šiuo atveju – buvę nebuvę. Šiaip, manau, kad baltarusių kultūra artimiausia yra ne Lietuvai, o pačiam V. Kondratovičiui, kilusiam iš kraštų, kur nemažai baltarusių. Man, pavyzdžiui, artimiausia kultūra – latvių.
Kad kaimynai iš rytų kai kam labai artimi, rodo ir toks vietinis atvejis: prieš porą savaičių Dūkšto kultūros namuose Ignalinos rajone parodytas spektaklis „Trys gražuolės“ pagal rusų dramaturgo Valentino Krasnogorovo pjesę. Spektaklį dūkštiškiams nemokamai atvežė Visagino kultūros namai. Nesu girdėjęs apie V. Krasnogorovą, gal jis talentingas kūrėjas, geras žmogus, tačiau man vis tiek kelia klausimų, kodėl į miestelį atvežamas ir rodomas (ir vietos kultūros įstaigos priimamas) būtent rusų autoriaus kūrinys, kai pasaulyje pilna kitokios kultūros ir pjesių: lietuvių, latvių, lenkų, čekų, etc. Tačiau kai pats kultūros ministras linkęs sprendimus dėl rusiškos kultūros sklaidos palikti pačioms kultūros institucijoms, rankos atrištos.
Viskas prasideda nuo žodžių. Jie formuoja ir keičia realybę. Š. Biručio ir jo kolegų teiginiai, V. Gavrilovo „atminimo kultūra“, V. Kondratovičiaus pasisakymai apie Baltarusijos kultūros artimumą (tai gal ir Rusijos?) silpnina viešąją valstybės moralinę poziciją, kurią aktyvi, patriotiška ir toliaregiška visuomenės dalis buvo priėmusi ir bando išlaikyti.
Įtariu, kad mūsų kultūros ministrui, kaip seno kirpimo žmogui, rusų kultūra (siaurąja ir plačiąja prasme) yra netoli dūšios, kaip ir vidaus reikalų ministrui V. Kondrotovičiui, o V. Gavrilovas dengiasi šeimos tradicija. Bet kas pasakyta, pasakyta. Diskursas užvestas. Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas tikrai pabars ir jau bara kolegas, bet toks barimas esmės nekeičia – kas ant liežuvio, tas galvoje. Net jei netęs garsiai, vis tiek galvos. V. Gavrilovas po pabarimo iškart patvirtino karo pabaigą minėsiąs Gegužės 8-ąją. Ar tai skamba rimtai?
Rusijos specialiosios tarnybos stebi mūsų reakcijas: ir į Piotro Čaikovskio paveldo vertinimą, ir į „Betsy“ bei Marijos Jankovskajos „Sigma boy“ (Сигма Бой), ir į Š. Biručio, V. Gavrilovo ir V. Kondratovičiaus ištaras. Manau, tarnybos liktų iš dalies patenkintos.
