Nors dar tebėra gajūs mitai apie moteris, kaip labiau mylinčias taiką ir mažiau linkusias kariauti nei vyrai, nemažai feminisčių mokslininkių, rašančių apie moteris ir karą, įrodė, kad moterys gali dalyvauti karuose ir gali taip pat sėkmingai kariauti kaip ir vyrai. Pasak J. Ann Tickner, vienos žinomiausių feminisčių tyrėjų, rašančių apie moteris ir karą, niekam nuo to geriau nebus, jei moterys bus siejamos tik su taika – nei mokslui apie karą, nei visuomenei.
Iš tiesų, karuose moterys atlieka įvairius vaidmenis – ne tik pagalbinius, tačiau ir esminius, netgi vadovaujamus, ir daug prisideda prie karo veiksmų.
Tačiau, pasak feminisčių tyrėjų, situacija pasikeičia karui pasibaigus. Neretai moterų indėlis yra užmirštamas ir fokusuojamasi ties vyrų heroizmu ir pergalėmis. Daug paprasčiau įsivaizduoti, kad daugelis moterų buvo priešo aukos, kad jos daug kentėjo. Deja, tas kentėjimas neretai būna tylus, nes daugelis moterų užgniaužia traumines patirtis, tokias kaip išprievartavimas, nes jos vis dar laikomos gėdingomis.
Laikui bėgant, pradedamos heroizuoti tos moterys, kurios kovojo „teisingoje“ pusėje – t. y. toje pusėje, kurios naratyvas tapo hegemoninis. Nors neretai netgi ir jų vaidmuo pateikiamas kaip pagalbinis, fokusuojantis ties vyrų pergalėmis ir pasiekimais. Sunkiau prisiminti ir kalbėti apie tas moteris, kurios kovojo priešo pusėje ir kurios buvo žiaurios. Tokiais atvejais jos siejamos su absoliučiu blogiu, nenormaliu, „nemoterišku“ elgesiu.
Atrodo, kad feministės tyrėjos buvo teisios Lietuvos partizaninio karo atveju. Pasak tyrimo, atlikto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro istorikų ir paskelbto 2021 metais, moterys reikšmingai prisidėjo prie partizaninės kovos. Apie 770 iš apytikriai 50 tūkstančių kovotojų buvo moterys partizanės, kovojusios su ginklu rankose. Nemažai buvo ir partizanių pagalbininkių bei ryšininkių (4,618). Jos sudarė apie 13 proc. visų partizaninio karo dalyvių.
Tačiau moterų partizaninio karo dalyvių atmintis pirmaisiais dešimtmečiais po Nepriklausomybės atgavimo buvo beveik ištrinta – buvo kalbama ir rašoma daugiausia apie vyrų partizanų heroizmą (neretai „pamirštant“ tamsesnius jų kovų puslapius). Pirmasis straipsnis Lietuvos mokslinėje spaudoje apie moteris partizanes pasirodė tik 2006 metais (jis buvo parašytas Žanetos Smolskutės), o LGGRC apie moteris partizanes viešojoje erdvėje ėmė kalbėti tik 2021 metais. Iki tol egzistavo keli kiti tyrimai apie Lietuvos moteris partizanes ir jų atmintį, tačiau jie buvo beveik visiškai nematomi arba ignoruojami Lietuvos viešojoje erdvėje. Dabar moterų partizanių portretai figūruoja Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Daugiausia jos vaizduojamos kaip herojės, atsidavusios laisvės kovai, neretai – kaip svarbios pagalbininkės. Žinoma, turbūt nereikia stebėtis, kad išlieka ir tylos apie moterų patirtas skriaudas ir smurtą – ypač jei apie tai „tyli“ istoriniai dokumentai ir apie tai nebuvo užsiminta užrašytuose pasakojimuose.
Tai buvo praeityje, tačiau kokia situacija dar tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą atveju? Kaip ir visuose karuose, taip ir šio karo atveju, daug moterų vaidina svarbius vaidmenis, net ir tiesiogiai kovodamos su priešu. Skaičiuojama, kad moterų skaičius Ukrainos karinėse pajėgose išaugo nuo 52 tūkst. prieš trejus metus iki apytikriai 70 tūkst. šiais metais (sudaro apie 8 proc. visų pajėgų, iš apytikriai 900 tūkst.). Apie 5 tūkst. moterų yra kovotojos, tiesiogiai kovojančios kovos zonoje. Jų indėlis drastiškai pasikeitė palyginti su 2014 metais, kai Ukrainos moterys daugiausia atliko pagalbines roles kariuomenėje. Tiek Ukrainos visuomenė, tiek karinė vyriausybė vertina moterų kovotojų indėlį, nors, žinoma, vis dar pasitaiko diskriminacijos jų atžvilgiu.
Moterys šiame kare kaunasi ne tik su ginklu rankose. Jos aktyviai dalyvauja pilietinėje visuomenėje, jos kuria ir tęsia verslus, prižiūri šeimas ir atlieka kitas veiklas. Visgi daugelio jų patirtys, susijusios su karu, yra trauminės – didžioji dauguma pabėgėlių yra moterys, kurioms teko palikti namus ir šeimas bei ieškotis prieglobsčio svetur. Ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų kalbama apie didelio masto išprievartavimus ir kitus nusikaltimus prieš moteris, atliktus okupacinės rusų kariuomenės.
Žinoma, karas dar tebesitęsia, ir galbūt per anksti kalbėti apie tai, kaip jis bus prisimenamas, kaip bus prisimenamos Ukrainos moterų patirtys. Tačiau labai svarbu, net ir dabar, tebesitęsiant karui, apie jas kalbėti, jas dokumentuoti. Politiniams lyderiams rūpi paliaubos, ugnies nutraukimas, ateities saugumo architektūra. Tačiau būtina kreipti dėmesį ir į žmogiškas patirtis, nepamirštant ir neištrinant moterų patirčių. Jų atminties prireiks ilgalaikės taikos kūrimui ir istoriniam teisingumui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
