Du dokumentai, pavadinti „Witkoffo paketu“ ir „Europos kontrprojektu“, šiandien gyvena atskirus gyvenimus. Nors abiejų tikslas – užbaigti Rusijos karą Ukrainoje.
Amerikiečių specialus pasiuntinys Steve`as Witkoffas jau keturiskart susitiko su Vladimiru Putinu. Diskusijų rezultatas – pasiūlymai, numatantys paliaubas mainais į oficialų JAV Krymo pripažinimą, faktinį kitų okupuotų teritorijų kontrolės konstatavimą ir beveik iškart visa apimtimi atlaisvinamą sankcijų kilpą.
Be to, Vašingtonas nustumia saugumo garantijų Ukrainai naštą ant europiečių pečių. Pabrėžiant, kad tai tikrai nebus narystė NATO.
Alternatyva, kurią Paryžiuje ir Londone suderino ukrainiečiai bei jų europiečiai partneriai, prioritetą teikia kitiems principams: reikalaujama NATO kolektyvinės gynybos lygį atitinkančių saugumo garantijų, pagrobtų vaikų sugrąžinimo. Krymo aneksija nepripažįstama, o sankcijų švelninimas susiejamas su realia pažanga siekiant taikos. Teritorinės derybos apskritai atidedamos iki tol, kol bus įtvirtintos paliaubos. Be to, patvirtinamas Kyjivo siekis narystei Europos Sąjungoje ir numatoma šalies atstatymą finansuoti iš įšaldyto rusiško turto.
Paprastai tariant, Vašingtono versija palankesnė Kremliui. Amerikiečių administracijos tikslas – išspręsti dirginantį klausimą ir kuo greičiau jį pamiršti. Europos valstybės kur kas subalansuočiau atspindi Ukrainos tikslus.
Tačiau abiejuose tekstuose išlieka dvi architektūrinės ydos: miglotas žodynas, paliekantis plačią terpę interpretacijai. Taip pat neaišku, kokiu eiliškumu būtų įgyvendinti minėti siekiai – o būtent tai buvo viena esminių garsiųjų Minsko susitarimų žlugimo priežasčių. Tuomet Rusija reikalavo surengti rinkimus Donbase dar prieš tai, kai iš ten turėtų būti išvedami agresoriaus kariai. Ukrainiečiai sutiko su rinkimais, bet be svetimų pajėgų savo teritorijoje.
Putino skaičiavimas paprastas – jeigu gali gauti Krymą, sankcijų atšaukimą ir Kyjivo narystės NATO veto, tai jau gera pradžia. Bet ir jis neskuba patvirtinti, kad sutiktų su amerikiečių sąlygomis. Apetitas kyla bevalgant – gal pavyks išsireikalauti dar daugiau. Tik taip pat didėja rizika, kad kantrybė išseks ir Vašingtone. Prezidentas Donaldas Trumpas savaitgalį užsiminė, kad nesileis Putino vedžiojamas už nosies. Neaišku, ar šie pasvarstymai galėtų paskatinti taktikos pasikeitimą iš nuolankumo į didesnį spaudimą Kremliui.
Tad „istorinė galimybė“, kurią pristato amerikiečiai, vis dar nerealizuota. Tai gali virsti ne tiltu į stabilesnę Europą, o minų lauku. Suprasdami tai, ukrainiečiai ir europiečiai neketina nusileisti. O praktiškai veikiančio susitarimo perspektyvos tebėra miglotos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
