Pastaruoju metu vykstanti diskusija dėl pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) tvarkos dažnai pateikiama pernelyg supaprastintai – esą vieni yra už kokybę ir aukštesnius standartus, o kiti tik siekia mažinti reikalavimus. Tačiau realybė gerokai sudėtingesnė.
Lietuvos švietimo sistema jau ne vienerius metus gyvena nuolatinių reformų režimu. Vienais metais keičiamos ugdymo programos, kitais – egzaminų struktūra. Dar po metų atsiranda nauji patikrinimai, vėl persvarstomas užduočių rengimas, vertinimo tvarka, keliami nauji reikalavimai mokykloms.
Neabejoju, kad pokyčiai švietime yra būtini. Tačiau problemų atsiranda tuomet, kai jie tampa ne nuoseklia valstybės strategija, o savotišku politiniu įpročiu, kai reformuojama nepaisant švietimo profesionalų nuomonės ir perspėjimų, neatlikus tyrimų ir nepamatuotai griaunant veikiančią sistemą.
Nuo šių metų rugsėjo turėtų įsigalioti Švietimo įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos pagrindinis išsilavinimas būtų įgyjamas PUPP metu pasiekus švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatytų dalykų slenkstinį lygį.
Šių pokyčių autoriai, dabar juos komentuojantys jau iš šalies, akcentuoja bazinių žinių svarbą. Dėl to ginčytis tikrai nereikia – bazinės žinios yra reikalingos. Tačiau klausimas kitas: ar teisinga taikyti papildomą barjerą, nors mokytojai praktikai, jau ne pirmus metus dirbantys pagal atnaujintas ugdymo programas, pastebi, kad jos per plačios ir neatitinkančios mokinių amžiaus. Atskirai analizuoti vertėtų ir patikrinimų užduočių rengimo tvarką bei jų kokybę. Negana to, dalis mokinių mokosi be naujų vadovėlių, o vis labiau klestinčios korepetitorių paslaugos ne tik rodo, kad mokykloje vaikai nepajėgia išmokti to, kas būtina, bet ir perspėja apie vis augančią socialinę atskirtį.
Prieš daliai dešimtokų užveriant kelią siekti vidurinio išsilavinimo, vertėtų sulaukti, kol Nacionalinės švietimo agentūros sudarytos dalykų tarybos peržiūrės bendrąsias ugdymo programas ir pašalins trūkumus, kad atnaujintos ugdymo programos būtų iš tiesų pritaikytos mokinių poreikiams.
Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, jei slenkstinis PUPP vertinimas jau šiemet būtų tapęs sąlyga pagrindiniam išsilavinimui, jo nebūtų įgiję daugiau kaip 4 tūkstančiai mokinių.
Niekas nesiūlo atsisakyti PUPP. Pasiekimų patikrinimai išlieka ir yra reikalingi kaip mokymosi pažangos vertinimo įrankis, leidžiantis matyti mokymosi spragas, identifikuoti problemas ir mokiniui laiku suteikti pagalbą. Tik norisi pastebėti, kad tiek ketvirtoje, tiek aštuntoje klasėje organizuojamas matematikos ir lietuvių kalbos ir literatūros nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas (NMPP). Dalis mokinių nepasiekia slenkstinio lygio. Remiantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rekomendacija, tokiems mokiniams kitais mokslo metais turi būti sudaromas individualus mokymosi pasiekimų gerinimo planas.
Problema identifikuota, lyg ir imamasi ją spręsti, bet ar kas nors domėjosi, kiek mokinių pagerino savo rezultatus, papildomai pasimokę 20 valandų? Kiek realu, kad tokios konsultacijos apskritai vyksta, kai mokyklos susiduria su mokytojų trūkumu, o dirbantys turi didžiulį krūvį? Kaip tokiame kontekste įsivaizduojamas dešimtoko, nepasiekusio slenkstinio lygio, pasirengimas perlaikyti PUPP? Viena yra nustatyti problemą, visai kas kita ją realiai spręsti.
Viešojoje erdvėje pasisakantys už PUPP tvarkos pakeitimą dažnai pateikia argumentą, kad mokinys, neperžengęs slenksčio, galės perlaikyti patikrinimą arba rinktis profesinį kelią. Noriu pacituoti buvusios švietimo ministrės Jurgitos Šiugždinienės gegužės 8 d. įrašą „Facebook“ socialiniame tinkle: „Mokinys gali:
<...> pasirinkti profesinį kelią kartu įgyjant vidurinį išsilavinimą ir profesiją; pabaigus profesinį ugdymą stoti į aukštąsias mokyklas.“
Visų pirma, esu tikras, kad profesinis mokymas Lietuvoje aukšto lygio ir yra labai geras pasirinkimas – mums reikia stiprių specialistų ir kvalifikuotų meistrų. Tačiau tai turi būti sąmoningas jauno žmogaus apsisprendimas, o ne sistemos, kuri nėra tinkamai pasirengusi reformai, pasekmė.
Antra, kokiu būdu mokinys, neišlaikęs PUPP ir negalintis tęsti mokslo trečioje gimnazijos klasėje, galėtų baigti vidurinio ugdymo programą? Juk profesinėse mokyklose jaunuoliai taip pat siekia vidurinio išsilavinimo ir laiko tuos pačius valstybinius brandos egzaminus, kaip ir baigiantys gimnaziją. Vadinasi, problema niekur nedingsta – mokymosi spragas bet kokiu atveju reikia padėti įveikti nepriklausomai nuo pasirinkto kelio.
Apskritai sunku sutikti su požiūriu, kad vienas patikrinimas turi didesnę reikšmę nei nuoseklus mokymasis, kasdienis darbas klasėje ir individuali pažanga. Aukšti rezultatai pasiekiami ne administraciniais barjerais, o nuosekliu darbu viso ugdymo proceso metu.
Esu įsitikinęs, kad šiuo metu reikia ne riboti galimybę siekti vidurinio išsilavinimo, o sutvarkyti programas, suteikti visiems vienodas galimybes ir stiprinti kasdienę, nuoseklią pagalbą mokiniui. Švietimo sistema neturi veikti vien atrankos principu. Valstybės atsakomybė yra ne tik reikalauti rezultato, bet ir užtikrinti, kad mokinys turėtų realias galimybes tą rezultatą pasiekti.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
