Jau seniai žinoma, kad mūsų (stuburinių) akys iš esmės skiriasi nuo mūsų tolimų giminaičių (bestuburių) akių savo ląstelių sudėtimi ir vystymosi ypatumais. Tačiau ilgą laiką nebuvo atsakymų į klausimus, kodėl ir kaip šie skirtumai atsirado. Naujas tyrimas rodo, kad akis mes paveldėjome iš kirminą primenančio „protėvio“, kuris prieš 600 milijonų metų klajojo vandenynuose. Tas pats pasakytina ir apie visus dvišaliai simetriškus gyvūnus, t. y. gyvūnus, kurių kūnus galima perskirti į dvi pagal veidrodinį atspindį beveik vienodas puses – kairę ir dešinę, skelbia „The Conversation“.
Tyrimo metu mokslininkai išanalizavo 36 pagrindines gyvūnų grupes (apimančias beveik visus dvišaliai simetriškus gyvūnus), siekdami nustatyti, kur yra jų akys ir šviesą jaučiančios ląstelės bei kokią funkciją jos atlieka.
Išryškėjo tam tikras dėsningumas. Paaiškėjo, kad akys ir šviesą jaučiančios ląstelės visada yra dviejose skirtingose vietose: poromis abiejose veido pusėse ir galvos vidurinėje linijoje, virš smegenų. Visų tiriamų gyvūnų atveju poromis išsidėsčiusios ląstelės naudojamos judesiams valdyti, o vidurinėje linijoje esančios ląstelės padeda atskirti dieną nuo nakties ir viršų nuo apačios.
Buvo padaryta išvada, kad senovinis kirminą primenantis visų stuburinių gyvūnų protėvis prarado „navigacines“ akis, kai prieš 600 milijonų metų ėmė gyventi sėsliau, įsirausdamas į jūros dugną. Jam tapus filtruojančiu gyvūnu, kuriam nebebuvo reikalo judėti, daug energijos sunaudojančios porinės akys tapo nebereikalingos.
Tačiau šis gyvenimo būdo pokytis nepaveikė jo galvos viduryje esančių šviesą jaučiančių ląstelių, nes gyvūnui reikėjo jausti paros laiką ir atskirti viršų nuo apačios. Nors porinės akys išnyko, vidurinėje linijoje esančios šviesą jaučiančios ląstelės išsivystė į mažą vidurinės linijos akį.
Greičiausiai per kelis milijonus metų šis gyvūnas vėl pakeitė gyvenimo būdą. Vėl pradėjus plaukioti prireikė gebėjimo valdyti kryptį ir įvertinti savo kūno judesius, kad būtų galima sėkmingai maitintis filtruojant (košiant maistą iš vandens) ir išvengti plėšrūnų.
Dėl šios priežasties evoliucijos būdu susiformavo vidurinės linijos akis ir mažos akiduobės abejose jos pusėse. Vėliau šios akiduobės atsiskyrė nuo vidurinės akies, pasislinko į galvos šonus ir suformavo naujas porines akis – mūsų akis.
Regos praradimas ir atgavimas įvyko prieš 600–540 milijonų metų. Vidurinės linijos akies dalys išliko ir virto smegenų kankorėžine liauka, gaminančia ir išskiriančia miego hormoną melatoniną.
Daugelio stuburinių gyvūnų kankorėžinė liauka gauna šviesą per skaidrią (nepigmentuotą) sritį galvos viduryje. Tačiau žinduolių evoliucijos eigoje kankorėžinė liauka prarado gebėjimą jausti šviesą – galbūt todėl, kad ankstyvieji žinduoliai buvo naktiniai gyvūnai ir dieną slėpdavosi. Taigi šviesos, skatinančios melatonino išsiskyrimą ir miegą, jutimą perėmė akys, kurios buvo gerokai jautresnės.
