Lietuvos bankas pranešė: maisto kainos nuo 2020-ųjų padidėjo 50 proc. Šįmet taip pat teks mokėti daugiau. Bet štai dveji pastarieji metai buvo lyg kokia anomalija – kainos stabilios, o pernai net šiek tiek mažesnės.
Ką dabar daryti naujai Vyriausybei ir Seimui? Jeigu pastaruosius dvejus metus vidutinės kainos buvo mažiausios tarp Baltijos valstybių, tai kainų reikalas lyg ir išspręstas anksčiau, nei atėjo nauja valdžia.
Variantų nėra daug. Vyriausybė gali nebekurti Maisto tarybos, kurios užduotis būtų aiškintis, kodėl kuri nors prekė brangsta, ar pelnas skirstomas teisingai.
Sukurta taryba gali netikėti nei Lietuvos banku, nei Lietuvos statistika. Atlikti savus tyrimus, nustatyti didžiausią apetitą turinčius maisto grandinės veikėjus ir sugalvoti siūlymus.
Pasirinkusi tikėti, kartu gautų ir dienotvarkę. Lietuvos banko išvada aiški – maisto produktai brangsta dėl žaliavų, energijos, didėjančių sąnaudų.
Taip išeina, kad Maisto tarybai reikėtų rūpintis ne maistu, o kažkaip sumažinti veiklos sąnaudas, pasirūpinti pigiomis žaliavomis ir svarbiausia – suvaldyti elektros ir šilumos rinką.
Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad ekspertai, kuriuos žadama kviesti į tą tarybą, būtų pasirengę spręsti šias užduotis. Neatrodo, kad iš principo kas nors būtų pajėgus kaip nors pertvarkyti žaliavų ar energijos rinką.
Tiesą sakant, Lietuvos bankas nieko nauja nepranešė. Kainos, ne tik maisto, visada didėjo ir nėra priežasčių, kodėl turėtų būti kitaip. Nuo tada, kai išsprūdome iš reguliuojamo sovietmečio pigumo ir deficito, buvo vos keli momentai, kai kainos ilgesnį laiką mažėjo. Bet paskui vis tiek pasivydavo ir pralenkdavo.
Taip jau yra. Viskas pučiasi kartu. Ir įvairių rūšių pajamos, socialinės išmokos, ir kainos. Kartais pirmauja viena grupė, kartais kita, galiausiai turime bendrą augimą, išskyrus nebent pinigus. Kai vietoj trijų už tą pačią sumą įperki tik du, tai reiškia, kad pinigai nuvertėjo. Turi tiek pat – gali mažiau.
Iš dalies panaikinti tą didįjį brangimą, įvykusį per penkerius metus, būtų įmanoma tik atsukus laiką atgal ir pakeitus Europos Centrinio Banko vykdytą pinigų politiką, kai per pandemiją spausdinami milijardai padėjo išgyventi tą nelemtą laiką.
Praeities nepakeisi, o artimiausioje ateityje numatomos dar didesnės – karo išlaidos. Vėl teks skolintis, didinti mokesčius, yra minčių net iš neliečiamo valstybės valiutos atsargų rezervo prigriebti. Jeigu skolinsimės užsienyje, o pirksime viduje, kaip tai paveiks ekonomiką ir pinigų masę?
Ką apie tai galėtų pasakyti Maisto ar kokia kita taryba? Gal nestatykim karo gamyklų ir pirkim tik iš kitur? Gal nesiskolinkim ir nedidinkim mokesčių, nes jie taip pat didina sąnaudas?
Apmaudu, kai milžiniški kiekiai maisto yra išmetama ar iššvaistoma, o tuo pat metu daugėja žmonių, negalinčių įpirkti kasdienių produktų. Tačiau tai – kita, ne kainų, tema.
Bandymai kaip nors paveikti kainas tėra bandymai parduoti iliuziją, pamaitinti kainų spaudimą labiausiai juntančio sluoksnio emocijas. Garo nuleidimas ar savotiška terapija. Tai nėra blogai. Bet kainos didėjo ir didės, išskyrus trumpalaikes išimtis. Taip sukasi ekonominio gyvenimo ratas. Mokesčiai taip pat, nes šiandien tokia yra realybė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
