Nėra nė mažiausio skirtumo, kas atrado slaptavietę su Lietuvos ir Lenkijos valdovų galios simboliais. Ši aplinkybė neturi nė mažiausios reikšmės Vilniaus arkikatedros požemiuose slėpto lobio vertingumui. Tačiau yra didelis skirtumas, ar tai padaryta garbingai ir teisingai.
Istorinių radybų nuopelno karūną pasidalijo Vilniaus arkivyskupija ir Valdovų rūmai, surengę spaudos konferenciją ir pažadėję jau netrukus padovanoti visuomenei išskirtinį reginį. Bet neketindami nė svarstyti, ar dar kas nors prie to prisidėjo. Pavyzdžiui, taip teigiantis restauratorius Saulius Poderis. Jiems jis tik juodasis archeologas ir tuo viskas pasakyta. Ar tikrai viskas?
Štai Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras, istorikas Alvydas Nikžentaitis LRT laidoje atskleidė įdomių faktų.
Pasirodo, Katedros požemiai buvo tiriami gerokai anksčiau. Daugiau nei prieš dešimtmetį. Tai darė ne lietuviai, o lenkai.
Būtent S. Poderis, o ne Valdovų rūmų ar bažnyčios atstovai išsireikalavo šių tyrimų ataskaitų. Juoduoju arba saviveikliniu vadinamas archeologas buvo tas, kuris įsuko paieškas ir nuspėjo paslėptų relikvijų vietą. Dalijosi žiniomis apie savo atradimus.
Jeigu jo tyrimai ir spėjimai buvo tikslūs ar bent apytiksliai, ar garbinga tai ignoruoti ir palikti atradimų autorių už uždarų durų? Klausimas nėra retorinis. Neliudyti melagingai prieš savo artimą, sako vienas Dievo įsakymų, o jie yra krikščionių gyvenimo taisyklės.
Ši atradimo istorija nėra tokia paprasta. Lyg ir lenkų mokslininkai dirbo nelegaliai, pagal slaptą susitarimą su savo Kultūros ministerija, o tyrėjas S. Poderis nelegaliai, kaip priedanga, naudojosi legaliomis ekskursijomis. Nelegaliai, nes bažnytininkai neduodavo leidimų.
Galima juos visus vadinti nelegalais, pažeidėjais, juodaisiais. O gal vis dėlto tai žmonės, kuriems rūpėjo, kuriuos vedė atradėjo instinktas. Azartiški, rizikuojantys.
Kaip bepavadinsi, sunku pabėgti nuo jausmo, kad Lietuvos katalikų bažnyčia, turinti teisę spręsti, ką galima daryti ir ko negalima daryti Vilniaus arkikatedroje, sukruto tik tuomet, kai S. Poderis pernai pranešė nustatęs tikslią slėptuvės vietą. Taip sakant, suskubo į finišo tiesiąją, kai juodas darbas buvo padarytas.
Tikras detektyvas su netikėtais vingiais ir suktybėmis. Siūlantis aštrų siužetą aistras kaitinančiam filmui, kuriame būtų ir valdovai, jų meilės karūna, ir niekšai, ir aistringi lobių medžiotojai, ir šių laikų valdžios biurokratai, ir gudrūs bažnyčios hierarchai. Ir mįslė, kurią reikia įminti.
Kodėl atveriant slaptavietę nedalyvavo Kultūros paveldo departamento atstovai, nors privalėtų? Bažnyčia paaiškino – taip atsitiko dėl arkivyskupijos klaidos. Ar ši klaida vienintelė, ar ji nenuvedė į kokią kitą pagundą ar net nuodėmę?
Ne, sako kultūros ministras Šarūnas Birutis. Jo žiniomis, Vilniaus arkikatedros požemiuose Lietuvos ir Lenkijos valdovų įkapėms skirtos insignijos atrastos laikantis procedūrų. Atradimas ir procedūra – keistas priešybių derinys.
Jeigu tai ir įmanoma, tai tose procedūrose nebuvo aptarta, kas yra sąžiningas ir garbingas elgesys.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
