Gruodį atlikus niekieno neužsakytą apklausą paaiškėjo, kad maždaug 90 procentų Lietuvos gyventojų yra krikščionys. Gal tai ir stebina, bet duomenys ne iš piršto laužti: 9 iš 10 prekybos centrų lankytojų sakė ieškantys kalėdinių dovanų. Vadinasi, švęs Kalėdas, Kristaus gimimą. Panaši statistika – apklausos prekybos centruose – ES, Lotynų Amerikos ir visose šalyse, kur galioja Grigaliaus kalendorius (1582 m. įvedė popiežius Grigalius).
Stačiatikių bažnyčios gyvena pagal Julijaus kalendorių ir Kalėdas švenčia sausio 7 d., bet statistika rodo, kad ir ten dovanų paieškų pikas pasiekiamas gruodžio 24 d. Ekumenizmo ženklas?
Kalėdų dieną krikščioniškasis pasaulis mini Kristaus gimimą: „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir <...> tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kai angelai <...> pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 8–17).
Kristaus gimimas perkeitė žmonijos gyvenimą ne tik dvasine prasme, bet ir pradėjo naują erą, padalijo istoriją į „prieš Kristų“ ar „prieš mūsų erą“ ir „po Kristaus“ ar „mūsų eros“. Tiesa, didžiosios prancūzų revoliucijos vadai ir ideologijos kūrėjai siekdami sunaikinti krikščionišką praeitį 1789 m. pradėjo naują revoliucinę erą (vietoje 12 mėnesių – 10, pailgėjo savaitė). Bet išblėsus revoliucionierių maištui grįžta prie krikščioniškosios.
Evangelijoje rašoma, kad piemenys rado „Mariją, Juozapą ir kūdikį paguldytą ėdžiose“, nes „jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2,6). Pranciškus Asyžietis (1181/1182–1226) pirmasis įrengė gyvą prakartėlę, simbolizuojančią Jėzaus gimimą: šienu išklotose ėdžiose kūdikis, prie kurio tik jo tėvai ir ūkio gyvuliai. Didis Asyžiaus neturtėlis – atsisakė tėvo palikimo – pašventė savo gyvenimą Bažnyčios ir žmonių, ypač labiausiai kenčiančių, tarnystei, vykdė misijas Europoje, siuntė brolius į Siriją ir Maroką. Pasišventimu ir nuolankumu jis tapatinosi su žmonių atmestu Atpirkėju, jo rankos ir kojos buvo pažymėtos stigmomis (susitapatinimo su Kristumi ženklas). Nuo tada prakartėlė tapo neatskiriama Kalėdų dalis, ją papildė XVI a. Elzase pradėta kalėdinės eglutės puošimo tradicija.
Viduramžiais buvo įtrauktas Mikalojus, vyskupas (III–IV a.), vaikų, studentų ir neturtėlių globėjas, – gruodžio 6 d. minint šventąjį Prancūzijoje ir Belgijoje seserys vienuolės prie neturtingų žmonių durų dėdavo krepšelius su maistu ir drabužiais, galiausiai tai virto tradicija dėti vaikams dovanas į batus. Vėliau Nyderlanduose šv. Mikalojus virto Kalėdų Seneliu ir pasklido po pasaulį. Vokietijoje ir Austrijoje dovanas vis dar neša Kūdikėlis Jėzus.
Pasak religijotyrininkų, Kalėdos pakeitė egzistavusias pagonių saulėgrįžos tradicijas, tai ypač pabrėžia lietuviškosios kultūros puoselėjai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse praktikuojama Kūčių vakarienė ir su ja siejamos tradicijos: 12 patiekalų, šiaudo traukimas ar kitokie būrimai, kuriuose sunku įžvelgti krikščioniškų elementų. O po pasaulį keliaujantis Kalėdų Senelis – sovietmečiu paverstas į naujametinį Senelį Šaltį – užgožė šv. Mikalojų. Galiausiai atsirado ir ponia Klaus, žmona Kalėdinio Senelio, nors jo prototipas vyskupas žmonos neturėjo. Laikui bėgant Atpirkėjo gimimo minėjimas vis labiau tapo šeimynine švente, smagiu pasisėdėjimu ir dovanų mainais.
Evangelijos skelbimas vyksta konkrečioje kultūroje, atsižvelgiant į šalies istoriją, papročius, bet tai neturėtų užgožti tikėjimo žinios. Užmiršus Tradiciją, tai yra tikėjimo esmę, kuriamos tradicijos, kurios laikui bėgant gana dažnai pakeičia pirminę reikšmę, – kalėdinės prakartėlės, senelis ar dvylika patiekalų nebepalieka vietos Atpirkėjui. Sakralią realybę pridengiančios tradicijos vis labiau sakralizuojamos ir galiausiai tampa sakraliomis – dauguma tautiečių neįsivaizduoja Kalėdų be Kūčių vakarienės, eglutės ir kalno dovanų, bet šventinę liturgiją dažnai primiršta. Tad nenuostabu, kad 9 iš 10 sutiktųjų prekybos centruose sako švenčiantys Kalėdas, bet neaišku, kiek atsakytų, ką tądien švęs.
Verslas aktyviai ir visapusiškai prisideda prie tokio virsmo – Donaldo Trumpo ir Kamalos Harris figūrėlės per šias šventes užpildys amerikiečių prakartėles, nors praeitais metais tikriausiai niekam nešovė į galvą prie asiliuko, neatskiriamo prakartėlės personažo, padėti politikę. Mūsų verslūs ir išradingi kūrėjai dar nesukūrė vertybes puoselėjančių personažų figūrėlių, pavyzdžiui, Gitano Nausėdos ar Vilijos Blinkevičiūtės. Nepraloštų. Atpirkėją instrumentalizuoja ar paverčia preke ne tik verslas, šiais metais Vatikano prakartėlėje Kūdikis buvo paguldytas ant musulmoniško galvos apdangalo kufijos. Po Izraelio ambasadoriaus kreipimosi paklotas buvo pakeistas, bet tai prisidėjo prie tvyrančios įtampos, išprovokavo politines diskusijas, klausta, ar Jėzus buvo palestinietis.
Praeitais metais Vatikano svetainėje prancūzų kalba pasirodė Jėzaus Kristaus „Facebook“ paskyra, po nuotrauka (ne Michelangelo) buvo užrašyta „autentiška“. Ten buvo paskelbta vienintelė žinia, tiksliau klausimas: „Kas man paaiškins, kodėl per mano gimtadienį visi keičiasi dovanomis?“ Kalėdiniai rūpesčiai – dovanos, 12 patiekalų ruošimas, eglutės puošimas – neleidžia stabtelėti ir pagalvoti, kas yra Kalėdos. Dažnas apsunkęs po pasninko vakarienės iš 12 patiekalų – privalu visų paragauti – tepajėgia įsijungti kalėdinį filmuką.
Pareigingesni eina į kalėdinę liturgiją, bet dažnas negali pasakyti, apie ką buvo skaitiniai ir kunigo homilija, nes prisnūdo po pasninko vakarienės. Panašu, kad dar negimė teologas, galintis paaiškinti, kodėl 12 patiekalų įtraukti į kalėdinį ciklą, bet dauguma nedvejoja, kad be jų Kalėdos nebus Kalėdos. Per karantiną visur skambėjo nusivylimo šūksniai ir dejonės: „Šiemet nebus Kalėdų!“, „Kodėl?“, „Negalėsim susitikti su šeima“, „Nematysim anūkėlių“. Aišku, nemažai apgailestavo, kad negalės dalyvauti kalėdinėje liturgijoje, bet nesakė: „Nebus Kalėdų.“ Nes žino, kad Kalėdos yra Atpirkėjo gimtadienis, o ne 12 patiekalų degustacija.
Pasak religijotyrininkų, Kalėdos pakeitė egzistavusias pagonių saulėgrįžos tradicijas, tai ypač pabrėžia lietuviškosios kultūros puoselėjai.
Susėdimas prie 12 patiekalų apkrauto stalo – graži tradicija, o dovanos po eglute – atneštos šv. Mikalojaus, Kalėdų Senelio ar Kūdikėlio Jėzaus – džiugina, bet ruošiant prakartėlę verta prisiminti šv. Pranciškų. Palikimo ir šlovės atsisakęs Asyžiaus Neturtėlis taip priminė krikščionių bendruomenei, kad jie pašaukti liudyti Kristų – to meto bažnytinėms struktūroms buvo būtina reforma, o tam geriausia paskata yra pavyzdys.
Popiežius Paulius VI (1897–1978) sakė, kad šiandienos pasaulis pavargęs nuo mokytojų, reikia liudytojų. Ir pridūrė: „Jei žmonės jūsų klauso, vadinasi, esate liudytojai.“ Pirmoji prakartėlė priminė tikintiesiems, kad Atpirkėjas buvo paguldytas į ėdžias tik todėl, kad jo tėvai nebuvo priimti užeigoje. Viena Austrijos ūkininkė, Afrikos kaime įsteigusi mokyklėlę vietos vaikams, ieškojo paramos gimtinėje – vaiko mokslas ir gyvenimas įstaigoje kainuoja 30 eurų kas mėnesį. Rėmėjų netrūko, viena šeima tokį sprendimą priėmė su vaikais: jie kartu nusprendė, kad vietoje kalėdinių dovanų padovanos mokslo metus berniukui iš tolimos šalies. Tėvai sakė, kad po Kalėdų Mišių vaikai skubėjo namo ne tikrinti, kas padėta po egle, bet pažiūrėti, ar parašė berniukas iš saulėtos Afrikos. Panašu, kad jie prakartėlėje rado Kūdikį.
Kalėdų svarbą kadaise liudijo ir paliaubos karo lauke – minint Atpirkėjo gimimą priešininkai sudėdavo ginklus. Paskutinės tokios paliaubos užfiksuotos per Pirmąjį pasaulinį karą – 1914 m. gruodžio 24 d. prancūzų, vokiečių, belgų ir britų kariai „niekieno žemėje“ šventė Kalėdas. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad sena ortodoksiška tradicija besigirianti rusijos valdžia leistų kariams sudėti ginklus ukrainiečių žemėse. Ir net išgirdę tokį pasiūlymą iš už rusiškų apkasų – ne tik todėl, kad rusų ortodoksai laikosi Julijaus kalendoriaus ir Kalėdas mini sausio 7 d. – ukrainiečiai nepatikėtų jų žodžiu.
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad sena ortodoksiška tradicija besigirianti rusijos valdžia leistų kariams sudėti ginklus ukrainiečių žemėse.
Gruodžio 16 d. Papua katalikų Bažnyčios vyskupas kreipėsi į Indonezijos valdžią, kad ši stabdytų karinius veiksmus – lapkričio 30 d. sustiprėjus kovoms ir įvedus kariuomenę pasitraukė daug vietos gyventojų – ir žmonės galėtų grįžti ir ramiai švęsti Kalėdas. To prašo ir protestantų pastoriai, nes jų bažnyčios užimtos karių. Bet jų balsas nepasiekia valstybės vadovų ausų, nes krikščioniškosios tradicijos prarandą svarbą. Gal prie to prisideda ir krikščionys – stebint kalėdiniuose šou dalyvaujančių dvasininkų ir pasauliečių pasirodymus kyla klausimas: „Ką apie mus ir Bažnyčią gali galvoti stebėtojas iš šalies?“ Paklausus tokiuose žvaigždžių pasirodymuose dalyvaujančiuosius, kodėl jie tekalba apie kūčiukus ir „plotkeles“, pasigirsta: „Jei taip nekalbėsime, mūsų nebekvies“ arba „Jiems tik tai įdomu“. Tikrai? Kažin...
Kokios bus šių metų Kalėdos ir kalėdinis laikotarpis iki Trijų Karalių šventės? Tai priklauso nuo kiekvieno – sumažinus dovanų ir patiekalų skaičių ant Kūčių stalo atsiras laiko stabtelėti ir pagalvoti, kodėl prieš 2024 m. gimęs ir ėdžiose paguldytas Kūdikis perkeitė žmonijos gyvenimą. Net neigiantieji jo misiją, laiką skaičiuoja krikščioniškai, tai yra „po Kristaus“ ar „mūsų eros metais“. O apsisprendę kalėdines dovanas skirti tiems, kuriems to ypač reikia – kaip austrų šeima – galės bandyti atsakyti į Atpirkėjo „Facebook“ klausimą: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
