Stojo keisto laukimo metas. Jei ne Išganytojo gimtadienio, kurį retas begalėtų įvardyti, tai ko nors lengvo ir gražaus. Vartotojiško. Kaip tada prieš karą. Bet šitų Kalėdų laukimas kiekvienam doram žmogui toks sunkus, kad net suspaudžia įkvepiant.
Šešta para Sakartvelo tautą muša Rusijos vasalų policija. Šimtai tūkstančių žmonių stovi prieš ašarinių dujų debesis ir nenutrūkstamą vandens patrankų uraganą. Už teisę priklausyti Europai.
Pagiežingoji Lietuvos dalis, įgalinta rinkimų sėkmės, atsiraitojusi rankoves lipa ant altoriaus. Gyvųjų ir mirusiųjų, o ypač Ukrainos kovos teisti. Už teisę nepriklausyti Europai.
Kaip keistai surėdytas pasaulis. Kartvelai ir ukrainiečiai viską atiduotų, kad tik būtų ten, kur esame dabar mes, lietuviai. O pagiežingoji lietuvių dalis ketvirtą dešimtmetį paisto niekus, kad prie ruso buvo geriau ir renkasi sau už vadovus Ukrainos priešus.
Tamsybių tiek, kad užteks ir po Kalėdų. Laikas po JAV prezidento rinkimų tarsi paniro į juodąją skylę. Kas išnirs sausio 20-ąją, atvirai repuoja Vakarų taikdarių choras su išdavikų orkestru. Mainais už taiką Ukraina privalanti atiduoti savo žemes Rusijai. Atsisakyti žemių ir europinio kelio Ukrainą verčia kas netingi. Štai ir buvęs NATO generalinis sekretorius sako, ai, nagi tik laikinai.
Prekyba Ukrainos žemėmis Europoje ir JAV – smarkesnė nei juodąjį penktadienį. Bet juk tai ne tik ir ne tiek žemės. Gyvi žmonės. Atiduoti žudikams ir marodieriams terorizuoti. Nemažai daliai atiduotų ukrainiečių tas atidavimas reikš gyvenimą iki mirties po okupantų padu.
Didmenininkai Ukrainos žemių pardavėjai apie žmones nekalba. Jiems dzin, kad rusai okupuotose žemėse uždraudė vaikus mokyti ukrainietiškai, ukrainiečiai prievarta verčiami tapti rusais ir iš jų iki dienų galo bus atimta teisė į gražesnį gyvenimą Europoje, už kurį pralieta tiek kraujo.
Per patį adventą Europoje ir Amerikoje vietoj atgailos dygsta Jaltos ir Potsdamo raugės. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas.
Prieš 80 metų rusams buvo atiduoti baltai, lenkai, čekai, rumunai ir vengrai. Prieš 16 metų Vokietija ir Prancūzija numojo ranka į Sakartvelo ir Ukrainos likimą. Ypač brangiai už tikėjimą Vakarų lyderių padorumu moka Ukraina, patikėjusi Amerikos ir Didžiosios Britanijos žodžiu ginti Ukrainą ir už tą pažadą atidavusi atominį ginklą bei supjausčiusi strateginius bombonešius.
D. Trumpas nei geresnis, nei blogesnis už Merkel, Sarkozy ar Bideną. Toks pat cinikas, tik nevaidina žmogaus teisių ir vertybių gynėjo. Jam nusišvilpt ir į vertybes, ir į ukrainiečių kančias.
Šiame pasaulyje mažos tautos negali niekuo pasikliauti. Gali kliautis tik didele savo širdimi ir nučiuožusia galva ginti laisvę be atodairos į ką nors. Kaip ukrainiečiai ir kartvelai šią šaltą gruodžio naktį.
Prieš Lietuvą irgi stojasi reikalas kurti garažų fabrikėlius dronams ir sprogmenims gaminti. Laikas ginkluotis. Nepaisant to, ką ir su kuo kriuksi valdžia. Kad tik nepritrūktų vilties – tos paskutinės advento dorybės, kurios net orkas rusas nepajėgus išrauti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
