Azerbaidžano sostinėje Baku baigėsi Tarptautinė klimato kaitos konferencija COP29. Kasmetis Jungtinių Tautų organizuojamas renginys, kuriame beveik visų pasaulio šalių atstovai susitinka ir tariasi, kaip suvaldyti vis intensyvėjančią klimato kaitą.
Palyginti su visu mus supančiu geopolitiniu kontekstu, Tarptautinės klimato kaitos konferencijos jau seniai nėra neeilinis įvykis. Vyksta jau 29-ą sykį, o susitarti, kaip stabdyti žmogaus veiklos sukeliamas vis ekstremalesnes klimato sąlygas, iki galo taip ir nepavyksta. Jei pasirašomas koks nors rimtesnis susitarimas, koks buvo pasiektas Paryžiuje vykusioje konferencijoje 2015-aisiais, įgyvendinti jį vis tiek labai sudėtinga.
Konferencijos nuolat susiduria su skandalais, kurie kyla dėl interesų konfliktų, sudėtingų derybų ir organizacinių nesusipratimų. Šiais metais garsiausiai skambėjo Azerbaidžano pareigūnų veiksmai. Konferencijos vykdomasis direktorius buvo nufilmuotas besisiūlantis tarpininkauti dėl naftos ir dujų sandorių. Skandalas nelabai ką ir nustebino. Azerbaidžanas yra didelis šių resursų eksportuotojas ir renginio organizavimas Baku savo esme prasilenkia su konferencijos tikslu mažinti iškastinio kuro naudojimą.
Klimato kaita veikia kaip katalizatorius. Ten, kur jau yra problemų, ji dar labiau jas išryškina.
Pernai Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šiais metais Azerbaidžane rengta konferencija savotiškai pasitarnauja aukščiausiu lygiu vykstančiam žaliajam smegenų plovimui. Daugiau nei 1700 į Baku atvykusių naftos, dujų ir anglies pramonės lobistų galėjo jaustis kaip namie. Iškastinio kuro turtingos šalys siekia savo interesų, o patį renginį naudoja kaip priemonę įvaizdžiui gerinti.
Bene svarbiausias klausimas, svarstytas šių metų konferencijoje, buvo finansiniai įsipareigojimai besivystančioms šalims. Iki šiol joms skirtas 100 mlrd. dolerių finansavimas padidintas iki 300 mlrd. kasmet. Taip pat nutarta ieškoti būdų iki 2035-ųjų šį finansavimą dar labiau padidinti ir pasiekti 1,3 trilijono dolerių. Tačiau daugelis besivystančių šalių kritikavo šią sumą kaip nepakankamą. „Esame ekstremaliai nusivylę“, – sakė Indijos delegatė konferencijoje. Žinoma, svarbiau tai, kad susitarimas apskritai buvo pasiektas, todėl visą konferenciją galima vadinti ne ekstremaliai, o tik vidutiniškai nuviliančia.
Šios išmokos skirtos keliems tikslams. Pirmiausia, kad besivystančios šalys galėtų prisitaikyti prie joms kylančių grėsmių. Taigi, kalbama jau ne tik apie klimato kaitos valdymą ar stabdymą, bet ir apie adaptaciją. Finansavimas reikalingas ir tam, kad plėtodamos savo energetiką besivystančios šalys neitų tuo keliu, kuriuo keliavo Vakarų pasaulis. Jos turėtų investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius ir augant jų ekonomikoms mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Ši turtingų šalių skola už praeityje ir dabar sukuriamą taršą yra tik viena medalio pusė. Į šias išmokas turėtume žiūrėti ne kaip į duoklę, o kaip į draudimo investiciją ir savisaugos planą. Jeigu besivystančios šalys nesugebės prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių klimato sąlygų, dėl to kylančios įtampos gali dar labiau destabilizuoti trapias jų ekonomikas ar demokratijas.
Klimato kaita veikia kaip katalizatorius. Ten, kur jau yra problemų, ji dar labiau jas išryškina. Mums paranku, kad tos išmokos būtų pakankamos, nes priešingu atveju artimiausiais dešimtmečiais turėsime tvarkytis su išaugusiais klimato pabėgėlių srautais link turtingos ir maloniai šylančios Šiaurės Europos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
