Antrą rugsėjį iš eilės turėjome mėnesio trukmės rugpjūčio tęsinį. Apskritai, šiais metais pasitaikė viena ilgiausių vasarų mūsų klimato istorijoje. Vasara turi aiškiai apibrėžtus laipsnių rėmus. Lietuvoje laikome, kad kai vidutinė paros temperatūra 15 laipsnių šilumos ar daugiau, jau oficialiai vasarojame. Kaip maždaug gegužės viduryje pakilome virš šito rodiklio, taip iki pat rugsėjo pabaigos ir nenusileidome.
Tokia stabilia šiluma kaip šiemet šiauriečių tikrai neišgąsdinsi. Tačiau pasitaikius šiltam laikotarpiui, iškrentančiam iš įprasto sezoniškumo, klimatologai visame pasaulyje traukia dalgius pertekliniam optimizmui šienauti. Nesvarbu, kas bebūtų – žibutės vasarį, karščiai balandį, šiltas vanduo ežeruose rugsėjį. Specialistams privalu aiškinti, kad anomaliai šilti pereinamieji sezonai nepranašauja nieko gero. Niekam nepatinka, ką jie kalba. Žmogiškai prigimčiai maloni rudens šiluma ir to niekaip nepakeisi.
Pusantro laipsnio, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu, pakilusi pasaulinė temperatūra jau metus kybo ties šia aukšta žyma. Atšilimas intensyvėja ir veda savo vaisius. Jei pas mus maloniai šilta, tai reiškia, kad kažkur piečiau velniškai karšta. Tyliąja žudike dar vadinama klimato kaita sunkiai telpa į vieno žmogaus ar vienos tautos patirtį.
Žinojimas išlaisvina, sakė apšvietos filosofai. Taip pat jis ir įkalina. Negali atsipalaiduoti ir džiaugtis ta šiluma, kai supratimas, su kuo ji susijusi, nurodo į grėsmingą besikeičiančio klimato judėjimą. Tada net ir malonūs orų įvykiai įgauna tam tikrą neigiamą simbolizmą.
Dvilypis jausmas, kai apdovanotas netikėta šiluma kūnas gamina papildomų laimės hormonų, bet dėl situacijos suvokimo kyla ne tokių smagių emocijų, neturi vieno pavadinimo. Šiam jausmui apibūdinti esu girdėjęs „klimato disonanso“ terminą. „Disonansas“ šiame kontekste reiškia prieštaravimą tarp to, kas malonu, ir to, kas kelia nerimą ar baimę.
Ne visiems šio rugsėjo šiluma kėlė vien geras emocijas. Gerokai tyliau nei susižavėjimo šūksniai aplinkoje skambėjo ir nerimo, netikrumo bei nesaugumo balsai. Yra žmonių, kurie tiesiog norėjo, kad viskas stotų į savas vietas, kad grįžtų sezonų normalumas. Tiesa, jie buvo labai tylūs. Šiek tiek gėda pripažinti, kad skirtingai nei visi nori įprasto rudens ir iki galo negali pasidžiaugti be progos dovanų gavęs mėnesį vasaros.
Norėčiau tuos žmones kažkaip nuraminti. Kaliniai, stebintys šešėlių žaismą ant urvo sienų Platono oloje, džiaugiasi šiluma, nežinodami, iš kokios galingos ir nesaugios krosnies ji ateina. Žinojimas, kurį duoda pasaulinio klimato sistemos suvokimas, čia ir dabar patiriamą mėgavimąsi bent šiek tiek apkartina. Išlipus iš Platono urvo pučia skersvėjai ir nebėra patogios ramybės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
