Viename painiausių pastarojo dešimtmečio filmų „Tenet“ pasakojama apie žmonių iš ateities bandymą sunaikinti dabartį. Nelengva suprasti, dėl ko kovoja Christopherio Nolano režisuotos juostos herojai, tačiau lyg ir aiški gija, kad čia įsipainiojusios ateities kartos, patiriančios klimato katastrofą. Klaidus filmo siužetas gerai atspindi kartų atsakomybės problemos sudėtingumą. Galvojant apie tai atsiveria visas žmogaus sukeltos klimato kaitos svaigulys ir mastas.
Būtent čia mūsų kasdieniai veiksmai susisieja su milijonais kitų žmonių gyvenimų ateityje. Tam tikra prasme tampame atsakingi už tai, ar tie gyvenimai apskritai įvyks, o jei įvyks, tai kokioje aplinkoje.
Dabartines klimato kaitos priežastis galima nusakyti labai trumpai: degindama iškastinį kurą žmonija pakeitė ir vis dar keičia atmosferos sudėtį. Klimato kaitą sukūrėme patys, bet jei bandytume nurodyti konkretų kaltininką, iškart pasimestume. Korporacijos atsakomybę permeta vartotojams, vartotojai ją sviedžia atgal. Besivystančios šalys kaltina išsivysčiusias, šios atsako darančios tiek, kiek gali. Vakariečiai (nors patenkinti) perka ten pagamintas prekes, baksnoja į Azijos šalių pramonę, dar prideda žemą jos gyventojų ekologinio sąmoningumo lygį. Z karta bjaurisi „boomerių“ egoizmu. Išgyvenę taršios industrijos pakilimo sukurtą gerovę, iš jiems metamų kaltinimų tik juokiasi ir bet kokią savo atsakomybę apskritai neigia.
Kartų atsakomybės klausimas – nauja etinė problema, neturinti nei aiškaus teorinio, nei juo labiau praktinio sprendimo. Su aplinkos pažeidimais ir iš to kylančiomis lokaliomis krizėmis atskiros šalys ar regionai susidurdavo nuolat. Europos miestų oro užterštumas žiemą dėl anglies kūrenimo buvo vietinė tų miestų ekologinė problema, sukeldavusi kvėpavimo takų ligas.
Statydami garsiąsias skulptūras Velykų salos gyventojai iškirto visus medžius ir išnaikinę natūralius resursus susinaikino patys. Majų civilizacija patyrė nuosmukį, iš dalies susijusį su miškų kirtimu ir pernelyg intensyvia žemdirbyste. Iškirtus miškus Kuršių nerijos kaimus užpylė slenkančių kopų smėlis. Tokios ekologinės krizės toms visuomenėms buvo pražūtingos, tačiau neturėdamos šiuolaikinio mokslo metodų jos negalėjo nei tokios baigties numatyti, nei nuo jos apsisaugoti. Šios krizės nedarė ir globalaus poveikio. Dabar pirmą kartą suprantame ir galime įvertinti, kokio masto procesą sukėlė iškastinio kuro deginimas.
Viešumoje tai dažniausiai įvardijama kaip „mūsų vaikų ateities“ klausimas. Bent kiek paanalizavus matyti, kad ši problema į ateitį driekiasi neišmatuojamai toliau nei vaikai ar anūkai. Ji susijusi ne tik su „mūsų vaikais“, bet ir daugybe po jų seksiančių kartų, kurios turės išgyventi vis labiau kaistančioje planetoje. Kartų atsakomybės sudėtingumas kyla iš nežmogiško laiko mastelio, kuriame vyksta klimato pokyčiai. Esmine čia tampa svarbiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų – anglies dvideginio – prigimtis.
Anglies ciklas, kai į atmosferą patekusi anglies dvideginio molekulė iš jos pasišalina per natūralius procesus (yra sugeriama augalų, absorbuojama dirvožemio ar vandenyno), yra ilgas procesas, neturintis aiškios vidutinės trukmės. Skaičiuojama, kad du trečdaliai anglies dvideginio iš atmosferos pasišalins maždaug per 200 metų. Tačiau nemaža jo dalis ore išlieka gerokai ilgiau. 17–33 proc. anglies dvideginio, patekusio į atmosferą deginant iškastinį kurą, vis dar liks joje po 1000 metų nuo išsiskyrimo. Ilgai. Jei šv. Brunonas 1009 m., kai pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, krikštyti pagonių būtų atvykęs ne raitas, o automobiliu, iki trečdalio jo išmesto anglies dvideginio molekulių dar klajotų kur nors ore.
Kartų atsakomybės klausimas – nauja etinė problema, neturinti nei aiškaus teorinio, nei juo labiau praktinio sprendimo.
Kai pradedame galvoti apie klimato kaitą per tokį laiko mastelį, tampa aišku, kad poveikį darome ne tik „mūsų vaikams“. Tyrimai rodo, kad 10–15 proc. anglies dvideginio molekulių ore lakios ir atmosferą šildys apie 10 tūkst. metų, iki 7 proc. pasiliks atmosferoje dar 100 tūkst. metų. Nevaikiški skaičiai, sunkiai suvokiama laiko trukmė. Kaip tik tai paaiškina, kodėl pavojinga leisti tiek daug papildomo anglies dvideginio į atmosferą. Jis tiesiog labai ilgai iš jos niekur nedingsta. Dėl šios priežasties žmogaus sukelta klimato kaita – atidėtas reiškinys. Priežastis ir realias pasekmes skiria daug laiko. Dabar toli gražu nematome ir per savo gyvenimo laiką nepamatysime visų klimato kaitos padarinių.
Tokia uždelsta sklaida sukelia daugybę papildomų problemų. Tai lemia reikiamų veiksmų atidėliojimą, be to, mažina galimybę apskritai išspręsti problemą. Norint geriau suprasti skirtingų kartų atsakomybės klausimą, galima pasitelkti svarstymo būdą, kurį knygoje „Tobula moralinė audra. Etinė klimato kaitos tragedija“ pateikia filosofas Stephenas Gardineris. Pasak jo, kartos turi du skirtingus pasirinkimus. Pirmoji potenciali kiekvienos kartos perspektyva yra tokia, kad skirtingoms kartoms racionalu kolektyviai bendradarbiauti. Šiuo atveju kiekviena karta renkasi riboti sukuriamą taršą. Antroji perspektyva – skirtingoms kartoms racionalu nebendradarbiauti. Kai kiekviena karta turi galimybę rinktis teršti daugiau ar mažiau, kiekviena karta racionaliai renkasi rūpintis tik asmenine gerove bei pigia energija ir teršti daugiau, nepriklausomai nuo to, ką daro kitos kartos. Mes kol kas judame antrosios perspektyvos keliu.
Dabartines klimato kaitos priežastis galima nusakyti labai trumpai: degindama iškastinį kurą žmonija pakeitė ir vis dar keičia atmosferos sudėtį.
Situacija papildomai komplikuota dar ir dėl to, kad pirmoji karta apskritai nedalyvauja taršos kontrolėje. Tiesiog dėl to, kad problema jai nežinoma, o jos veikla reiškinį tik pradeda sukelti. Tai iš esmės atitinka visų kartų elgesio modelį iki 20 a. paskutinių dešimtmečių. Tuo būdu problema iš kartos į kartą pradeda kartotis. Vėlesnės kartos nėra motyvuotos priimti po jų ateinančioms kartoms naudingų sprendimų, jei jų pirmtakai to nedarė. Pirmosios kartos elgesys sukuria domino efektą, kuris griauna visą kolektyvinės kartų atsakomybės projektą.
Tai tik viena problemos pusė. Bendradarbiavimui tarp kartų trūksta mechanizmo, kaip jos galėtų veikti viena kitą. Svarstant skirtingų šalių atsakomybės klausimą egzistuoja bent teorinis problemos sprendimo būdas ir galimybė įvesti iškastinio kuro deginimo kontrolę. Tą siekiama padaryti kiekvienais metais vykstančioje Tarptautinėse Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje. Tuo metu sukurti reguliuojančias institucijas, kurios nustatytų, kaip viena karta turi elgtis kitos atžvilgiu, atrodo vargiai įmanoma.
Klimato kaita labai lengvai priverčia pažeisti fundamentalų žalos nedarymo principą. Poveikis klimatui daromas ne specialiai, o tiesiog išgaunant energiją. Filosofas S. Gardineris siūlo leistis į tokį svarstymą. Tarkime, kad tam tikru laiko momentu klimato kaita rimtai paveikia kartų A, B ir C gyvenimo perspektyvas. Jei karta A atsisako veikti, jos sukurtos taršos efektas tęsis ilgiau, taip pat pažeis D ir E kartas. Tai gali reikšmingai sustiprinti kartos A neveiksnumo poveikį ateičiai. Nesugebėdama padėti kartoms B ir C (didindama žalos poveikį joms), dabar karta A pažeidžia dar ir kartas D bei E. Toks poveikis gali veikti daugybę kartų.
Žvelgiant jau ne į modeliuojamą situaciją, o į realybę, nėra taip paprasta įvertinti, kuri karta dabartinėje klimato situacijoje užima A kartos poziciją. Laikoma, kad vienai žmonių kartai tenkantis laikas siekia apie 20–30 m. Tuo būdu kartos A pozicija šiame svarstyme atitektų 20 a. paskutiniais dešimtmečiais sprendimus priiminėjusių suaugusių žmonių kartai. Iki tol iškastinį kurą deginusioms kartoms žmogaus sukeltos klimato kaitos problema nebuvo žinoma. Tačiau dėl tuo metu neseniai identifikuotai problemai būdingo mokslinio netikrumo (žinių ar duomenų trūkumo, dėl kurio nebuvo negalima tiksliai įvertinti problemos dydžio) ši karta dar gali teisintis būtent tuo tuo.
Svarstymas apie atsakomybę ateities kartoms gali pasirodyti nebe prognozių, bet fantastikos srities dėlionė.
Tokiu būdu kartos A laikas šiame teoriniame modelyje sutampa su 21 a. pradžios sprendimų priėmėjų gyvenimo laiku. Dabartimi. Kartoms paveldint viena kitos taršą ir susikoncentravus į gyvenamo laikmečio kokybės gerinimą, ši karta sprendimų, keičiančių situaciją, nepriėmė. Stebint realią situaciją tokių sprendimų sunku tikėtis ir iš dabar sprendimų galią savo rankose vis labiau kaupiančios kartos.
Kiekvienos kartos asmeninės gerovės siekis – jos apsisprendimas ir teisė, kurią sudėtinga peržengti. Karaliaus Liudviko XIV frazė „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“ neblogai nusako homo sapiens rūšies negebėjimą jausti atsakomybę dar negimusių žmonių atžvilgiu. Mokslinis netikrumas, ilgą laiką atrodęs kaip rimta kliūtis šiai atsakomybei priimti ir jai įvertinti, kaip argumentas, jau nebeteko galios. Daugėjant tyrimų ir duomenų tampa aišku, kad klimato kaitos procesas itin smarkiai paveiks žmonių gyvenamą aplinką ir visuomenes. Žmogaus protui, linkusiam rūpintis dabartimi ir netolima ateitimi, klimato kaitos scenarijai, apimantys net ir kelis dešimtmečius, gali būti sunkiai suvokiami, ką kalbėti apie klimato pokyčius po šimto, dviejų ar penkių šimtų metų. Galbūt todėl esame nei teoriškai, nei praktiškai nepasiruošę susidurti su tokia globalia problema.
Žvelgiant iš kitos pusės, jau išnyko ne viena karta, atsakinga dėl klimato taršos. 19 a. deginant iškastinį kurą į atmosferą patekęs anglies dvideginis vis dar sukelia papildomą šiltnamio efektą. Molekulės nesensta ir niekur nedingsta. 20 a. pirmosios pusės karų, pramonės ir kelionių automobiliais bei lėktuvais poveikis atmosferai egzistuoja, nors didžiosios dalies ta taršą sukėlusių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų. Nemaloniausia dalis – kaip beanalizuosi, didžiausia atsakomybė tenka dabar gyvenantiems žmonėms, kurie jau žino problemą, bet tuo žinojimu nesivadovauja ir veiksmų nesiima. Svarstymas apie atsakomybę ateities kartoms gali pasirodyti nebe prognozių, bet fantastikos srities dėlionė. Galbūt, tačiau per šį svarstymą neblogai atsiskleidžia poveikio klimatui sudėtingumas. Manau, mąstyti apie atsakomybę ateityje gyvensiantiems žmonėms svarbu dar ir dėl to, kad kai kitą kartą išgirsime sakant „mūsų vaikų ateitis“, suprastume, į kokį tamsų ir didelį ateities kartų mišką brendame.
