Žymime Europos judumo savaitę. Ši Europos Komisijos iniciatyva tęsiasi dar nuo 2002-ųjų. Jau daugiau nei du dešimtmečius Senasis žemynas mėgina grąžinti prarastą pusiausvyrą tarp miesto, kaip žmonių gyvenamos erdvės, ir miesto teritorijų, atiduotų automobiliams. Žinoma, juose taip pat žmonės, tačiau automobilių perteklius ilgainiui tapo rimta ekologine, estetine ir saugumo problema.
Judumo savaitė lyg ir turi edukacinės šventės bruožų, bet dažniausiai piliečiai jai lieka tiesiog abejingi, o daliai ji kelia nepasitenkinimą. Automobilis svarbus kaip laisvės važiuoti kur noriu ir statuso simbolis. Bandymai apriboti naudojimąsi nuosava mašina, nors ir labai švelniai apeliuojant į bendrą piliečių sąmoningumą, kelia nepasitenkinimą. Net ir pats naujadaras „judumas“ daugeliui ne taip lengvai perprantamas, o to, ko nesuprantame, dažnai ir nemėgstame. Iš patirties žinau, kad jeigu rinktume labiausia keiksnojamą žodį tarp vyresnės kartos vyrų, dažniausiai vairuotojų, į šį topą „judumas“ tikrai patektų.
Darnus judumas nurodo į tai, kad savo judėjimą mieste turėtume išskaidyti ir neprisirišti vien prie automobilio. Dažniau važiuotume viešuoju transportu, dviračiu, paspirtuku ar kokį papildomą galiuką tiesiog paėjėtume. Visus šiuos veiksmus tarsi anstatas užgulęs neutralumo klimatui poreikis, tačiau pagrindinės priežastys, dėl ko miestai ieško būdų, kaip sumažinti automobilių srautus, yra tiesiog per didelis jų kiekis ir tarša. Kietosios dalelės, sveikatai kenksmingos azoto dioksido bei anglies monoksido dujos, sklindančios iš išmetamųjų dujų vamzdžių, vis dar neišspręsta miestų ekologinė problema.
Kažkada, dar negreitai, ateis laikas, kai visi automobiliai bus elektriniai. Vietinės taršos nebeliks. Tačiau net ir tai neišspręs perteklinės automobilizacijos bėdų. Nesvarbu, koks automobilis, elektrinis ar vidaus degimo varikliu varomas, jis vis tiek yra potencialios spūsties dalis. Jau seniai suvokta, kiek gatves beplatinsi, jos vis tiek užsikimš. Kuo daugiau juostų, tuo daugiau į jas atvažiuoja mašinų. Los Andželo nuo spūsčių negelbėja nė dešimties juostų magistralės.
Kaip bebūtų, mums patinka važinėti po miestą nuosavu automobiliu ir jokios judumo savaitės ar laisvės nuo automobilio dienos to lengvai nepakeis, todėl ateitis priklauso ribojimams. Europos sostinėse atsiradusios mažos taršos zonos, įvesti mokesčiai už įvažiavimą į centrinę miesto dalį, mažinama stovėjimo vietų ar eismui tiesiog uždaromos ištisos gatvės. Tokie judesiai pamažu vyksta ir Lietuvoje. Neseniai Kaunas apmokestino važiavimą sumažintos taršos zona. Norint tranzitu kirsti Senamiestį, dabar tenka sumokėti du eurus. Dėl to vos per mėnesį tranzitas šioje miesto dalyje sumažėjo ketvirtadaliu.
Dar 2020-aisiais Vilniaus senamiestyje įvedus kilpinį eismą ir taip nutraukus galimybę kirsti jį tranzitu, pėsčiųjų srautai neišvengiamai padidėjo. Senas ir perdėtas automobilininkų nuogąstavimas, kad pasikeitus eismo sąlygoms verslai tiesiog žlugs, nes žmonės iki jų nebeatvažiuos, su trenksmu nepasiteisino. Kaip senamiesčio gyventojas kasdien patiriu, kad centrinė Vilniaus dalis pilna pėsčiųjų ir tiesiog klesti.
Kuo daugiau žmonių gatvėse savo žingsniais braižo tik jiems vieniems žinomas trajektorijas, tuo daugiau tuose miestuose gyvybės. Pėstieji ir yra miestų gyvybė. Judumo savaitė labai draugiškai nori tos gyvybės atnešti daugiau. Tik panašu, kad edukacija čia veikia ne taip gerai kaip ribojimai ir šių, į bendrą visuomenės gerovę orientuotų, praktikų ateinančiais metais sulauksime vis daugiau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
