Nuomonės

2019.01.22 11:10

Matas Maldeikis. Kodėl ateityje valdys „Pro Patria“?

2019.01.22 11:10

„Pakako vieno žvilgsnio, kad suprasčiau, kaip smarkiai šis kraštovaizdis skiriasi nuo viso, ką mačiau anksčiau“ – įrašas Charleso Darwino dienoraštyje, išvydus Ugnies žemę.  

Neapsigaukite tie, kurie „ekspertines“ išvadas formuluojate pagal internetinių portalų antraštes – neprijaučiu „Pro Patria“, nesu ir jokio kito politinio judėjimo narys. Tiesiog bandau aiškintis, kur link krypsta politika liberaliose demokratijose ir ką tai gali reikšti Lietuvai.

Nors žmonės nuolat sakosi norintys permainų, išties jie jų vengia visais įmanomais būdais. Kai staigiai kintančią politinę (ne)liberalių Vakarų demokratijų erdvę vertini iš itin artimos perspektyvos, visa atrodo it nevaldomas chaosas. Pabandžius atsitraukti, atsiveria kita perspektyva, ir jau gali matyti, kur esame ir kuria kryptimi judame.

Matyt, nereikės ir šimtmečio, kol istorikai pradės aiškinti, kad XXI amžius prasidėjo 2008-aisiais, panašiai, kaip dabar XX amžiaus ištakos aptinkamos 1914-ųjų rugpjūtį. Vos per kelis mėnesius Rusija užpuolė Gruziją, visa jėga pradžioje JAV, o vėliau ir visą pasaulį prislėgė Didžioji recesija, o JAV prezidentu tapo Barackas Obama.

Rusijos įsiveržimas į Gruziją parodė, kad istorijos pabaiga nusikelia neapibrėžtam laikui, o į Europą grįžta rimtoji konfrontuojanti geopolitika.

Didžioji recesija pakirto susiformavusios finansų sistemos pamatus, gan sparčiai perbėgo į realųjį sektorių ir peraugo į ekonominę, vėliau socialinę ir galiausiai politinę krizę. Dabartinis politinių perturbacijų laikas ir yra paskutinysis, politinis, krizės etapas, kai peržiūrimos ideologinės nuostatos ir keičiasi mąstymas.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog pirmas afroamerikietis JAV prezidento poste šiame kontekste pernelyg menkas reiškinys, tačiau tai vertinti būtų saviapgaulė: B. Obamai tapus JAV prezidentu, dalis visuomenės tai įvertino kaip gilų iššūkį jų tapatybei, ir taip užsisuko dar vienas ilgalaikių politinių procesų ratas.  

Liberaliosios demokratijos remiasi daugumos valdymu, kai laimėjusieji rinkimus savo programą vykdo atsižvelgdami į mažumos teises, taip suteikdami jai galimybes veikti bei plėtotis. Tiesa, nuo tada, kai Apšvietos epochoje gimė šiuolaikinė politinė mintis, daugumą visada sudarė baltieji protestantai (Europoje dažniau katalikai). Šios grupės dominavimas buvo akivaizdus, o tai jai teikė saugumo jausmą, kuris, savo ruožtu, leido be ypatingo nerimo daugiau atsižvelgti į mažumų interesus. 

2008 metų rudenį, kai JAV prezidento rinkimus laimėjo B. Obama, ši baltųjų protestantų dauguma staiga pabudo pasaulyje, kur nebeaišku, kas yra dauguma, o kas – mažuma. Grupė, ilgai simbolizavusi šalies identitetą, staiga suprato, jog realybė jau nebe tokia, kaip anksčiau, ir šimtmečius turėtas saugumo jausmas dingo per vieną dieną.

B. Obama, Reuters/Scanpix nuotr.

Nors sociologiniai grafikai jau seniai rodė, kad juodaodžiai palaipsniui tampa skaitlingiausia gyventojų grupe, tačiau B. Obamos pergalė savotiškai patvirtino mokslininkų projekcijas. Padėties jau nebegalėjo išgelbėti ir tai, kad visa savo laikysena ir mąstymu B. Obama buvo tipinis baltasis protestantas.

Europoje panašią mąstymo perversiją katalizavo staigus musulmonų tautybės migrantų skaičiaus padidėjimas.

Vargu ar kas nors gali pagimdyti daugiau baimės, nei vaizdas, tegul tik numanomas, kad tavo namų link būriais traukia svetimšalių ordos. Didžiausia baimė atsiranda ne dėl to, kas įvyko, o dėl to kas gali įvykti. Žmogaus sąmonė šiuos ateivius iš karto apgyvendina kaimynystėje, tad politikai (net jeigu jie puikiai žino, kad šie ateiviai niekada negyvens ten pat, kur gyvena jie, kaip ir jų vaikai nelankys tų pačių mokyklų, kaip ir jų vaikai) gavo labai stiprų ginklą – baimę, kuri buvo didesnė, nes neapčiuopiama.

Netikėtai įtarimą ir nesaugumo jausmą pradėjo kelti visos mažumos. Tos pačios lyties asmenų sąjungos, tautinės mažumos, migracija – visi šie reiškiniai per kelias dienas virto dideliu konspiraciniu projektu, kuriuo bandoma pakirsti šimtmečiais nusistovėjusias visuomenines normas. 

Prasidėjo tai, ką įvairiuose kontekstuose įpratome vadinti tobula audra (perfect storm): vienu metu sukibę daugybė atskirų detalių drastiškai perkeitė pasaulį.

Reakciją prognozuoti nebuvo labai sudėtinga. Žmonės – gentinė būtybė, kuri nėra nei greičiausia, nei stipriausia, nei ištvermingiausia, tad galimybę išlikti priešiškoje aplinkoje ji turi tik veikdama grupėje. Kol dominuoji, gali būti ir pats sau, tačiau pajutus grėsmę reikia ieškoti ir identifikuotis su savo „gentimi“.

Pirmąja tokia aiškiai artikuliuota gentimi JAV laikytinas vadinamasis Arbatėlės judėjimas, ultrakonservatyvių respublikonų sparnas. Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose šaknys sudygo būtent šios grupės išpurentoje dirvoje.   

Kitas gentinės sąjungos atributas – hierarchijos, kitaip sakant, lyderio, poreikis. Baimės apimtoms ir dominavimą bijančioms prarasti grupėms labai reikia stiprių, aiškiai save pozicionuojančių lyderių, kurie užtikrintai vestų gentį į šviesų lūkesčių išsipildymo rytojų.

Paėmus domėn šiuos politinius ir socialinius procesus, jau galima bandyti projektuoti ateitį. Beje, vertinant svarbu nepamiršti ir socialinės erdvės, kuri susiformuos po keleto rinkiminių ciklų, kai į areną įžengs vadinamieji mileniusai, tūkstantmečio vaikai.

Jaunas žmogus, kuriantis savo gyvenimą, turi turėti atskaitos tašką, leidžiantį jam įvertinti, ar jo gyvenimas klostosi pakankamai „sėkmingai“. Dažnai šį vaidmenį atlieka draugai ar kaimynai, vis dėlto pagrindiniu tokios atskaitos tašku yra tėvai, šeima kurioje jaunuolis užaugo. Keletas kartų po Antrojo pasaulinio karo aiškiai žinojo, kad jų ateitis yra užtikrinta: bus ir gerai apmokamas darbas, ir namas, didesnis nei tas, kuriame jis užaugo; naujesnis automobilis, daugiau kelionių, pramogų ir galimybių. Viską savaime sutvarkys ekonomika, besiremianti sparčiai augančiu BVP.

2008-ieji paplovė tokių, atrodė, nepajudinamų lūkesčių pamatus. Ateitis, kuri plėtojosi svajonių lankose, netikėtai pasirodė esanti laukas, kur kiekvieną kitą žingsnį grasina užbaigti baimės minos. Dabartinis jaunuolis negali tikėtis net lengvai rasti darbą, juolab tokį, kuris užtikrintų visas tas gėrybes, kurių dar būdamas vaikas jis buvo mokomas tikėtis. Realybę dar labiau iškreipia socialiniai tinklai, kur kasdien gali stebėti, kaip gražiai gyvena žmonės retušuotame „Facebook“ ar „Instagram“ pasaulyje. Ir visai nesvarbu, kad tai fake realybė.

Ši nenuspėjamos ateities persekiojama tūkstantmečio sankirtos karta po keleto rinkiminių ciklų taps dominuojančiu rinkimų balsu. Nepasitenkinimas esama padėtimi suplaktas su  įvairiausiomis ateities baimėmis gimdys piktą rinkėją.

Labai tikėtina, kad JAV matysime veidus, į kuriuos žiūrėdami D. Trumpo administraciją prisiminsime buvus kosmopolitine. Europoje žlungant kairei jos vietą uzurpuos kraštutinė dešinė arba stipraus lyderio mitu prisidengę demagogai. Jei manai, kad opozicijos ar laisvos žiniasklaidos naikinimas padeda įveikti baimes, klysti. Priešingai, negirdėdamas oponuojančio balso, vis labiau skęsti neracionalioje įtampoje.  

Lietuvoje ši naujosios politikos niša tik formuojasi. Laisvosios rinkos instituto lozungais maitinti, kritiško vertinimo stokojantys Lietuvos tūkstantmečio vaikai dar tik pradeda įtarti, kad viskas ne taip paprasta, kaip mokė verslumą giriantys ekonomikos vadovėliai ar prieš rinkimus žadėjo politikai.  Kol kas lyg ir anksti sakyti, kas sugebės pakinkyti šią politinę audrą, tačiau matant atsidavimą idėjai, tikėtina  jog tai bus ekonomiškai ir politiškai labai konservatyvių religinių fariziejų laikas.

Matas Maldeikis yra Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

Be raštiško LRT.lt redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perpublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt