Yra įvykių ir dienų, apie kurias kalbėti niekada nebus per daug. Šiandien – viena iš jų. Viena svarbiausių mūsų krašto ir čia gyvenančių žmonių istorijoje.
Rugpjūčio 23-ioji turi daug pavadinimų. Daug prasmių. Šioje datoje susipina ir juodžiausi, ir šviesiausi virsmai, keitę valstybės gyvenimo kryptį, o dar tiksliau – likimą. Niekšybė, klasta, melas, neviltis ir sąžiningo gyvenimo troškimų jėga, galinti vėjais paleisti pasaulio galingųjų slapta sukurptus planus.
Daugeliui nereikia priminti, kas yra ir ką reiškia Molotovo–Ribbentropo paktas, pasirašytas praėjusiame amžiuje. Juo buvo nutraukta taika, pasmerktos ištisos tautos ir kartos. Žudymai, tremtys, kančios, aidinčios iki šiol. Tokį likimą jis atnešė šimtams tūkstančių žmonių.
Slapta pasidalijus Europą, Lietuva galiausiai atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakos zonoje kartu su kitomis Baltijos šalimis. Pusė šimtmečio. Tiek laiko reikėjo šiam nusikaltimui atskleisti.
Baltijos kelias, kai du milijonai prie Baltijos gyvenančių žmonių susikibę rankomis sukūrė simbolinę sieną nuo sovietijos, privertė pripažinti pakto buvimą ir pripažinti jį negaliojančiu. Tai buvo milžiniškas žingsnis į laisvę.
Istorinio atsitiktinumo, bet gal vis dėlto dėsningumo būdu tai yra ir Tarptautinė vergovės panaikinimo diena – 18-ame amžiuje kilę vergų sukilimai nutiesė kelią jos panaikinimui.
Išnyko viena vergovės forma, atsirado naujai supakuota kita. Ir neišnyko. Atsitraukia. Priversta paleisti grobį, tiesia ranką į kitą.
Šiandien mes raškome Baltijos kelio vaisius. Valstybės gyvenimą tvarkome taip, kaip tuomet susikibę rankomis tik svajojome. Nepaisant kivirčų, nusivylimų, nuomonių skirtumų.
Tuo pat metu visai šalia juodą darbą dirba to paties plauko jėga, kuri prieš 85-erius metus paskandino Lietuvą ir kitas Baltijos šalis kruvinam kalėjime be matomų durų, planuodama vienus sunaikinti, kitus asimiliuoti, taip panaikindama mūsų tapatybę.
Kremliaus planas Ukrainai formaliai atrodo kiek kitaip, bet iš esmės yra toks pat. Ištrinti savarankišką valstybę iš pasaulio žemėlapio, sunaikinti ukrainiečius kaip savą tapatybę suvokiančią tautą, apsėsti jos žemę su sava tvarka. O jei maksimalus planas nepavyktų, tai bent padalinti, atsiriekiant, ką pavyks.
Niekas niekur nedingo. Keičiasi tik pusiausvyros taškas. Niekas nėra savaime suprantama ar savaime padovanota. Nei tyla naktį, nei rytas, kai niurnėdamas skubi į kasdienį gal jau pabodusį darbą, nei teisė ginčytis, nes nepatinka. Niekas.
Tokia ir yra šios dienos gilioji reikšmė ar pamoka. Žinoti. Nebijoti. Nepamesti esmės. Nepasiklysti tarp trijų stulpų apsnūdus ramybės iliuzijoje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
