Griauti, kaip ir statyti, Lietuvoje tampa įprasta praktika. Kone kiekvieną dieną – po naujieną apie nelegalias statybas, užgrobtą valstybės teritoriją, griovimo darbus pradėjusius buldozerius.
Seimo šturmui besirengiantis Remigijus Žemaitaitis netyčia užėmė 11 arų valstybės žemės Vilniuje, todėl turės šį tą nugriauti.
Buvęs politikas, verslininkas Antanas Bosas jau griauna namą miške šalia Vilniaus.
R. Žemaitaitis nusipirko šią problemą. A. Bosas pradėjo prabangias statybas pagal legalų, bet, kaip paaiškėjo teismuose, neteisėtą leidimą.
Tai tipiniai atvejai, bet daugėja ir įdomesnių.
Buvusios ministrės Monikos Navickienės šeima išvengė giljotinos Vilniaus Pavilnių regioniniame parke. Kaip ir jos kaimynas Egidijus Dragūnas-SEL`as. Tačiau eksministrė yra sekama, ar kartais nebando gyventi dirbtuvių statusą turinčiame pastate, nes tai, pasirodo, draudžiama. Ir valstybei labai svarbu.
Vilniaus istorijos skamba garsiai, tačiau karščiausiu tašku reikėtų laikyti ne sostinę, o Neringą. Mažiausiai gyventojų, bet daugiausia apribojimų turinčią šalies savivaldybę.
Ten taip pat daug kas gyvena ūkiniuose pastatuose ar garažuose. Šių teisingumo rankos dar nepasiekė – rimtesnio darbo per akis.
Ką tik pradėtas kotedžų Preiloje likvidavimas. Šis atvejis įdomiausias. Jis rodo, kaip visiškai legalus tampa visiškai nelegalus.
Prieš tai griuvo „Zuikio daržas“. Šalia tako į Nidos paplūdimį stovėję mediniai namai buvo tik laikini, todėl pasmerkti. Šio popierinio statuso nenurungė nei žmonių meilė, nei daugybė išskirtinių renginių.
„Nidos seklyčia“, su žeme sulygintas žuvies restoranas Juodkrantėje buvo legalūs ir nelegalūs tuo pat metu. Jie žuvo pasiklydę detaliųjų ir bendrųjų tvarkymo planų prieštaravimų pinklėse.
Kotedžai Preiloje – dar geresnė istorija. Pasak Neringos mero, statybos leidimai jų teikimo metu buvo teisėti. Nauji savininkai juos pirko kaip teisinių uodegų neturintį turtą. Bet tai jų neišgelbėjo.
Kai griaunama dėl neteisėtų leidimų, galima kalbėti apie klaidas ir dešimtis milijonų, kurie atimami iš mūsų visų. Apie savininkų kančią kalbėti nebemadinga. Šiose bylose ji neįskaičiuota.
Kai griaunamas tegu nelegalus, bet erdvus pastatas, kyla klausimas – kodėl jis neatiduodamas kultūros ar socialinėms reikmėms.
Kai griaunamas teisėtai įgytas, teisėtai tuo laiku pastatytas objektas, kuris prarado teisę gyvuoti dėl banguoto požiūrio į vietovės tvarkymą, visi tie svarstymai apie klaidas ir milijonus nebetenka prasmės. Gožia įtarimas – ar nors vienas, įgijęs namus, gali būti ramus. Ar tai tik laiko klausimas, kada, pakeitus ar atkūrus kokį nors teritorijos tvarkymo planą, grius pirmasis daugiabutis, išspjaudamas lauk visus savo gyventojus.
Taip išeina, kad notaro antspaudas, Valstybės registro procedūros nieko nereiškia.
Reikia tikrinti nežinia kada išduotus statybų leidimus, bet to jau nepakanka. Dar reikia tikrinti teritorijų planus, įvertinti, ką apie tai sakytų teismas. Bet ir tai nebūtinai padės, nes gyvenimas įvairus.
Ar neatrodo, kad to jau per daug, kad stringame logikos klaidoje?
Yra toks reiškinys, vadinamas optine apgaule arba iliuzija, kai tas pats vaizdas matomas skirtingai, kai akimis ir smegenimis suvokiama tikrovė skiriasi nuo objektyvios. Gal jo ribos plečiasi, apimdamos margus, valstybės vardu surašytus, gyvenimą reguliuojančius popierių srautus?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
