Lietuvos istorijos institutas ir LRT tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią geriau pažinti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją, o taip pat plėsti humanitarinį akiratį.
LRT portalo skaitytojų dėmesiui periodiškai siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų 2022 – 2023-aisiais parašytų knygų ir publikuotų šaltinių.
Šiandien LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūloma ištrauka iš dr. Reginos Laukaitytės monografijos „Pokaris Lietuvoje: belaukiant išlaisvinimo“ (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2022). Pateikiamas tekstas – monografijos dalies „Naujo karo perspektyva Vakaruose ir Rytų bloko šalyse“ ištrauka.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Frazių „Visi manė, kad rusai ir vėl bus išvyti“, „žmonės laukė, kad tučtuojau bus karas“, „lietuviai laukė stebuklų iš Vakarų“1 ir pan. variantai kaip aidas kartojasi pokario metų Lietuvos istorijos šaltiniuose, nepriklausomai nuo to, ar žmonės gyveno gimtinėje, ar atsidūrė užsienio šalyse, ar Sibire. Tokie įsitikinimai bent dešimtmetį po karo nesisklaidė, būdavo grindžiami įvairiausiais argumentais iš naujausių tarptautinių žinių ar vien sklandžiusių gandų. Panašiai mąstė ir SSRS užgrobtų Vidurio Rytų Europos šalių gyventojai. Nenuspėjama Sovietų Sąjungos politika kėlė nerimą ir Vakarų Europos šalių bei JAV politikams ir visuomenėms, tai skatino ginklavimąsi bei karinių sąjungų atsiradimą. Tuo metu pati Sovietų Sąjunga taip pat intensyviai ruošėsi būsimam karui baimindamasi Vakarų šalių puolimo.
Pokario ginklavimosi (ir branduolinio) varžybos, persmelktos grėsmingos Šaltojo karo retorikos masinės informacijos priemonėse, negalėjo nekelti nerimo visuomenei. Jei jau vyriausybės buvo įsitikinusios taikos laikinumu ir ruošėsi karui, tai gyventojams neliko nieko kito, kaip tik laukti jo pradžios. Juo labiau stebint vieną po kito įsiplieskiančius karinius konfliktus. Gallapo instituto rengtų apklausų duomenimis, 1947 m. sausio mėn. 34 proc. britų ir 44 proc. kanadiečių buvo įsitikinę, kad per artimiausius 25 metus gali kilti Trečiasis pasaulinis karas2.
Amerikoje 1944–1963 m. buvo surengta daugiau kaip 200 sociologinių apklausų, kurių metu gyventojų klausta, kada galėtų kilti naujas pasaulinis karas. Jų prognozės visiškai sutapo su tarptautinių santykių įtampos svyravimais: neramiausi metai, kai maždaug 40 proc. gyventojų manė, kad didelio masto karas gali prasidėti po pusantrų–dvejų metų, buvo būtent 1948–1952 m., o didžiausia baimė JAV visuomenę buvo užvaldžiusi per Korėjos karą3.
„Šeštojo dešimtmečio pradžioje sovietų baimė Nyderlanduose buvo labai reali. Vieną dieną jie ateis – tai buvo visiškai tikra“4, – rašė Nyderlandų istorikas teigdamas, kad panašias baimes patyrė ir kitos Vakarų šalys. Tokiam scenarijui rengėsi jų vyriausybės ir NATO, mėginusios numatyti būsimo karo fazes ir priešo puolimo kryptis.
Pokario ginklavimosi (ir branduolinio) varžybos (...) negalėjo nekelti nerimo visuomenei. Jei jau vyriausybės buvo įsitikinusios taikos laikinumu ir ruošėsi karui, tai gyventojams neliko nieko kito, kaip tik laukti jo pradžios.
Tad kokios naujo pasaulinio karo nuojautos buvo apėmusios Europą ir JAV? Kas buvo įvardijamas agresoriumi ir koks atkirtis jam rengtas? Atsakymams į šiuos klausimus skirta pirmoji šio skyriaus dalis, antrojoje – aiškinamasi, kaip politinę situaciją pokariniu dešimtmečiu vertino lietuviai, ne tik gimtinėje, bet ir išblaškyti po įvairius kontinentus, o trečiojoje – kokius ginklavimosi ir gyventojų panikos suvaldymo iššūkius naujo karo grėsmė kėlė SSRS vadovams. Atskirai tiriamas pagrindinių 1944–1956 m. Lietuvos SSR gyventojus pasiekusių žiniasklaidos šaltinių – lietuvių pogrindžio spaudos, sovietinės žiniasklaidos ir užsienio radijo stočių transliacijų – turinys, jį traktuojant kaip svarbiausią faktorių, formavusį Lietuvos išlaisvinimo lūkesčius.
Naujo karo perspektyva Vakaruose ir Rytų bloko šalyse
„Išlaisvinimo“ retorika ir asignavimai Vakaruose. Amerikiečiai, gavę į rankas populiaraus iliustruoto žurnalo Collier‘s 1951 m. spalio 27 d. numerį, jo viršelyje galėjo pamatyti Europos žemėlapį, kuriame Vidurio ir Rytų Europa (su Lietuva, Latvija bei Estija ir Ukraina) buvo pažymėta kaip Jungtinių Tautų „okupuota“ teritorija. Bent trečdalis žurnalo buvo skirta tos „okupacijos“ analizei. Dvi dešimtys Amerikos visuomenei žinomų autorių – tarp jų keletas per Antrąjį pasaulinį karą pranešimais iš Europos išgarsėjusių karo korespondentų – publikavo straipsnių iš fantastikos srities apie Trečiojo pasaulinio karo eigą 1952–1955 m. ir komunistinės SSRS sutriuškinimą5.
Baltijos šalys, nepaisant idealistinių Atlanto chartijos deklaracijų apie visų tautų laisvę ir apsisprendimą, buvo pripažįstamos SSRS dalimi.
Pagal glaustą garsaus dramaturgo bei scenaristo Roberto E. Sherwoodo (beje, jis rašė prezidento Ruzvelto kalbas) scenarijų, pasaulinis karas prasideda Jugoslavijoje 1952 m. gegužės 10 d. – po pasikėsinimo į Josipą Broz Titą (valstiečių susitikime su Titu dalyvaujantys du Stalino pasiųsti agentai meta į jį cigaruose įmontuotas granatas, žūsta daug žmonių), šią valstybę žaibiškai atakuoja satelitinių valstybių ir Sovietų Sąjungos kariuomenė. Tačiau Titui išgyvenus pasikėsinimą ir jugoslavams pasipriešinus, į karą įsitraukia Vakarų šalys. JAV gyventojai, ilgai jautę branduolinio karo grėsmės įtampą, žinią apie karą sutinka su palengvėjimu. Beje, atominėmis bombomis bombarduojami Vašingtonas, Maskva ir kiti miestai6.
Šis Collier‘s žurnalo numeris ne be reikalo pateko į Šaltojo karo istoriją – tema buvo aktuali skaitytojams (išgraibstyti beveik 4 mln. žurnalo egzempliorių). Jai daug dėmesio skyrė nemaža dalis Vakarų šalių vyriausybių, mėginusių kartu su kariškiais Šaltojo karo atmosferoje modeliuoti veiksmus galimo naujo globalaus karo atveju. Tiesa, iš karto reikia konstatuoti, kad žurnale publikuotas Vidurio Rytų Europos žemėlapis – reta išimtis, kai regiono išlaisvinimo kontekste nurodomi Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pavadinimai. Vakarų valstybių politikai paprastai domėjosi tik satelitiniu Sovietų Sąjungos Rytų bloku.
Ypač daug diskutuota dėl Lenkijos: dar tebevykstant karui svarstyti jos sienų ir Londone bei Maskvoje esančių vyriausybių koalicijos klausimai7. Baltijos šalys, nepaisant idealistinių Atlanto chartijos deklaracijų apie visų tautų laisvę ir apsisprendimą, buvo pripažįstamos SSRS dalimi8.
Kalbos apie galimą sąjungininkų konfliktą su Sovietų Sąjunga pasigirdo dar iki Antrojo pasaulinio pabaigos, jos buvo ypač aktualios karą pralaimintiems vokiečiams. Spėliojant, kur sustos Raudonoji armija, sąjungininkų žvalgyba iš tiesų rinko informaciją apie SSRS karines pajėgas, o generolai kūrė tuo metu dar visiškai konfidencialias jų atrėmimo strategijas. Viena pirmųjų buvo V. Čerčilio maršalui Bernardui Montgomery‘iui duotos instrukcijos kaupti vokiečių ginkluotę galimam jų armijos, esančios sąjungininkų žinioje, atkūrimui ir apginklavimui9.
1945 m. gegužę Didžiojoje Britanijoje modeliuota operacija „Neįsivaizduojama“ (Unthinkable) – netikėtas sąjungininkų antpuolis prieš Vokietijoje dislokuotas SSRS pajėgas (liepos 1 d.) siekiant sovietams „primesti Vakarų sąjungininkų valią“. Mat okupuotose Vidurio Rytų Europos valstybėse galimybės išreikšti tokią „valią“ sparčiai nyko: Stalinas vienašališkai organizavo marionetinę valdžią ir grubiai ją izoliavo nuo Vakarų įtakos. Tiesa, apsvarsčius karinės operacijos galimybę buvo įsitikinta, kad dėl SSRS resursų pranašumo greita pergalė neįmanoma, karas peraugtų į pasaulinį10.
Situacija Europoje skatino Britanijos ir JAV politikus kurti strateginius planus, kaip užkirsti kelią galimai tolesnei SSRS ekspansijai, – šios totalitarinės valstybės politika traktuota kaip pavojingos pastangos dominuoti visoje Eurazijoje11. Vakarų šalių politikai su nerimu stebėjo prosovietinių nuotaikų populiarumą savo šalyse ir baiminosi tolesnio sovietų armijų žygio Vakarų kryptimi. Mat pasibaigus karui, daugelyje šalių pastebimai sustiprėjo komunistų ir kitų kairiųjų partijų įtaka. Jų politinis kapitalas Europoje didėjo dėl antinaciniame pogrindyje iškovoto autoriteto, dėl pokario sunkmečiu aktualių socialinių idėjų, taip pat dėl pergalingai karą baigusios Sovietų Sąjungos galios ir interesų.
Kai kuriose šalyse smarkiai, net dešimteriopai išaugęs kompartijų narių skaičius ir intelektualų gausa jų gretose leido prognozuoti komunistų įtaką Vakarų Europos ateičiai. Visų pirma Graikijoje, kurios teritoriją pasibaigus karui kontroliavo komunistinė Liaudies išvadavimo armija, Italijoje ir Prancūzijoje, kur komunistų kandidatai per demokratinius rinkimus surinkdavo labai daug balsų. Pokarinio Vakarų Europos „vidinio kairėjimo“ pasekmėms buvo užkirstas kelias britų kariuomenei išsilaipinus Graikijoje ir JAV pagalba nuslopinus ten įsiplieskusį pilietinį karą (Stalinas nesikišo į įvykius Graikijoje – laikėsi 1944 m. spalio mėn. „procentinio susitarimo“ su V. Čerčiliu dėl įtakos zonų pasidalijimo, pagal kurį 90 proc. įtakos Graikijoje priklausė britams ir amerikiečiams12). Situacija Italijoje suvaldyta JAV pareikalavus pašalinti iš vyriausybės komunistus, antraip grasinta nutraukti pagal Maršalo planą teikiamą pagalbą.
Kai kuriose šalyse smarkiai, net dešimteriopai išaugęs kompartijų narių skaičius ir intelektualų gausa jų gretose leido prognozuoti komunistų įtaką Vakarų Europos ateičiai.
Galiausiai, anot istoriko Erico Hobsbawmo, visos be išimties Vakarų Europos šalių, turinčių dideles ar mažas komunistų partijas, vyriausybės tapo antikomunistinėmis ir buvo pasiryžusios gintis nuo galimo Sovietų Sąjungos užpuolimo13. Hobsbawmas, nesigilindamas į klausimą, kaip tai buvo pasiekta, daugiau dėmesio skyrė JAV vidaus politikai. Ten vykdytą antikomunistinę kampaniją jis apibūdino kaip apokaliptinę, isterišką, galiausiai pastūmėjusią Vašingtono politiką prie kraštutinumų (turėdamas omenyje makartizmą, jo žodžiais tariant, „iracionalią raudonųjų raganų medžioklę“)14.
Buvusių Antrajojo pasaulinio karo sąjungininkų santykiai ėmė blogėti dar nesibaigus karui, o po Potsdamo konferencijos priešiška įtampa ėmė eskaluotis15. Situacija nebuvo palikta savieigai, savo įtaką pokario pasaulyje demonstravo didžiausią galią įgavusios JAV. Jų politika iš esmės nulėmė pokarinę Europos raidą, pradedant ekonomine pagalba (Maršalo planas Europos valstybių ūkiui atkurti, trukęs 4 metus nuo 1948 m. balandžio), programiniais Šaltojo karo politiniais lozungais (Hario Trumeno „komunizmo sulaikymo“, sovietų dominavimo Rytų Europoje „atšaukimo“ doktrina, 1952 m. Dvaito Eizenhauerio rinkimų šūkis „išvaduoti pavergtas Rytų Europos tautas“), propagandiniu–psichologiniu iššūkiu (antisovietinių radijo stočių finansavimas) ir baigiant karinių pajėgų stiprinimu (kuriant karines bazes ir NATO, numatant atominės bombos panaudojimą prieš SSRS16). Karo išsekinti ir imperiją prarandantys britai pasitraukė į beveik nepastebimą antrąjį planą.
Antisovietinę–antikomunistinę bangą stipriai eskalavo karas Korėjoje ir 1952 m. JAV vykusi prezidento rinkimų kampanija. Po ilgo demokratų valdymo į aktyvią politiką siekiantys sugrįžti respublikonai smerkė nuolaidžiavimą Stalinui – Jaltos susitarimus ir prezidento Trumeno administracijos vykdytą „komunizmo sulaikymo“ politiką. Respublikonai paskelbė tikslą „išlaisvinti komunistų pavergtas tautas“ ir tai traktavo kaip oficialią JAV užsienio politikos užduotį. Tiesa, klausimas – kaip tautos bus išlaisvintos nesukeliant pasaulinio karo ar didelio masto sukilimų, liko neaiškus17.
Laimėjęs rinkimus prezidentas D. Eizenhaueris taip ir nesiėmė radikalių antikomunistinės politikos pokyčių. Jo administracija neinicijavo Jaltos sutarties peržiūrėjimo, nenutraukė diplomatinių santykių su marionetiniais režimais Rytų Europoje. JAV vėliau tik stebėjo pavergtų tautų sukilimus Rytų Europoje. Lozungai išlaisvinti pavergtas Rytų Europos tautas pasirodė esą rinkimų retorika, nesusijusi su jokiais veiksmais18.
Ši retorika – tarp labiausiai istoriografijoje kritikuojamų D. Eizenhauerio administracijos užsienio politikos aspektų, nes vyriausybė visai neketino reaguoti į savo retorikos padarinius. Konfidencialiai įspėję sąjungininkus, kad JAV nepradės naujo karo, šalies vadovai nesiliovė didinti įtampos karingais pasisakymais. Jie ėmėsi vykdyti ilgalaikę radijo laidų ir slaptų veiksmų, psichologinio karo strategiją, kuria siekta pakenkti sovietų valdžiai Rytų Europoje, bet ne ją nuversti19. Tačiau, kaip ironizavo E. Hobsbawmas, SSRS maždaug 1953 m. jau žinojo (ar veikiau suprato), kad JAV kvietimai „nusodinti komunizmą“ tebuvo „radijo spektakliai“, kai sovietų tankams buvo leista atkurti „tvarką“ Rytų Vokietijoje ir Vengrijoje20.
Laimėjęs rinkimus prezidentas D. Eizenhaueris taip ir nesiėmė radikalių antikomunistinės politikos pokyčių. (...) Lozungai išlaisvinti pavergtas Rytų Europos tautas pasirodė esą rinkimų retorika, nesusijusi su jokiais veiksmais
Vis dėlto šios retorikos, transliuojamos radijo bangomis, klausėsi SSRS užgrobtų šalių gyventojai. Viešas išvadavimo politikos atsisakymas administracijai būtų buvęs politiškai rizikingas, todėl tikroji politika laikyta paslaptyje. Kaip teigia amerikiečių istorikas Chrisas Tudda: „JAV politikos formuotojai buvo vieninteliai, kurie žinojo, kad išvadavimas visais atvejais turėjo būti taikus. Auditorija, į kurią kreipėsi Eisenhoweris ir Dullesas – konservatyvūs respublikonai, Rytų Europos emigrantai ir vietinių pasipriešinimų lyderiai, įskaitant kai kuriuos Vengrijos revoliucionierius, – administracijos žodžius priėmė už gryną pinigą. [...] Realybė buvo tokia, kad Eisenhoweris niekada neketino kariauti su Sovietų Sąjunga tam, kad išlaisvintų Rytų europiečius. Išvadavimas buvo ne kas kita, kaip sudėtinga, problemiška ir rizikinga retorinės diplomatijos strategija – strategija, prieštaraujanti pačios administracijos siekiui sumažinti tikimybę pralieti kraują.“21
Tačiau nederėtų kalbėti tik apie JAV administracijos, kai kurių Kongreso narių bei „radijo spektaklių“ retoriką – šio tyrimo kontekstui yra svarbūs ir kariniai planai. Informaciją apie atomines bombas, gynybinio NATO aljanso įsteigimą papildė diskusijos dėl asignavimų karinėms pajėgoms, kurias sudarytų išeiviai bei pabėgėliai iš Rytų bloko šalių ir kurios būtų pasirengusios išlaisvinti tas šalis. 1950 m. Kongresas patvirtino respublikonų senatoriaus Henry‘o Caboto Lodge‘o pasiūlytą įstatymo projektą, kuriuo būtų leista tokiems užsieniečiams – 2500 karių – tarnauti JAV kariuomenėje ir po 5 metų suteikti jiems šalies gyventojo statusą22.
Dar ambicingesnis buvo respublikonų atstovo Kongrese Charleso J. Kersteno siūlymas (vadinamoji Kersteno pataisa, 1951 m.) JAV teritorijoje ir jos pastangomis pradėti už geležinės uždangos esančių šalių emigrantų mobilizaciją į Išlaisvinimo armiją (Army of Liberation) ir tam skirti 100 mln. dolerių.
JAV gynybos sekretoriui 1951 m. gruodžio 18 d. nurodžius imtis priemonių Kersteno pataisai įgyvendinti, į Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) karines struktūras turėjo būti integruoti 25 pėstininkų pulkai iš buvusių pabėgėlių. Planuota per 4 metus apmokyti apie 60 tūkst. vyrų, gabiausius – rengti psichologiniam, žvalgybos ir nekonvenciniam karui. Visos JAV kariuomenės dalys parengė jų integravimo planus23. Tačiau netrukus Kersteno projektas įstrigo, nes Vakarų Europos šalių vyriausybės nepritarė ginkluotų svetimšalių dalinių atsiradimui jų teritorijoje, o ir JAV karo vadai Europoje 1953 m. pareiškė, kad tokie pulkai nėra nei praktiški, nei pageidautini, ir rekomendavo jų atsisakyti24.
Tačiau atsisakius kurti Išlaisvinimo armiją, idėja tuoj pat atgijo kaip Savanorių laisvės korpuso projektas (Volunteer Freedom Corps). 1953 m. gegužės mėn. prezidentas D. Eizenhaueris pritarė jo įgyvendinimui. Korpusas turėjo būti JAV arba Jungtinių Tautų dispozicijoje, jį turėjo sudaryti 250 tūkst. Vidurio Rytų Europos valstybių piliečių, po karo negrįžusių į savo tėvynes. Prezidentas nurodė tris priežastis, paskatinusias jo administraciją susidomėti korpusu: 1) suteikdamas galimybę Rytų europiečiams telktis į karines pajėgas, turinčias tikslą išlaisvinti jų tėvynes, korpusas skatintų dezertyravimą iš šalių, esančių už geležinės uždangos, taip pat keltų „nerimą ir nera- mumus“ Sovietų Sąjungoje; 2) galimybė korpuso veteranams įgyti Amerikos pilietybę suteiktų Jungtinėms Valstijoms „priemonę patraukti labai pageidaujamus piliečius“; 3) galiausiai parengti korpusą būtų daug pigiau, nei amerikiečių karius25.
JAV kariuomenės vadovybei abejojant korpuso efektyvumu (dėl jam skiriamų asignavimų galėjo nukentėti svarbūs kariniai projektai, baimintasi komunistų infiltracijos bei sunkumų integruojant įvairiataučius dalinius) ir sąjungininkams Europoje nepalaikius idėjos, šį projektą ištiko toks pat likimas, kaip ir Kersteno pataisą. Be to, minėtų šalių piliečiai – potencialūs korpuso kariai – iš karo nualintos Vokietijos masiškai emigravo į kitas Vakarų šalis. 1956 m. pradžioje JAV administracija nusprendė svarstymus dėl korpuso suformavimo atidėti, o po Vengrijos sukilimo, anot amerikiečių istoriko Henry‘io Williamo Brandso, prezidentas nebenorėjo turėti nieko bendra su projektais, kurie kėlė lūkesčius Rytų Europoje – lūkesčius, kurių JAV neketino paremti niekuo daugiau nei žodžiais. Korpuso idėjos galutinai atsisakyta 1960 m.26
JAV plėtotos retorinės ir karinės „išlaisvinimo“ strategijos oficialiai buvo skirtos Rytų blokui, tačiau jų atgarsius stebėjo ir į Sovietų Sąjungą inkorporuotos Baltijos šalys. Įtampai ne kartą pasiekus apogėjų, politikams, žiniasklaidai ir gyventojams pokario dešimtmečiu netrūko peno svarstymams, kurių amplitudė vis dėlto tilpo į vienintelę skalę: nuo neišvengiamo ir greito Trečiojo pasaulinio karo prognozių iki neišvengiamo, bet vėliau, po 10–25 metų, prasidėsiančio priešiškų stovyklų – demokratijos ir komunizmo – globalaus masto susirėmimo. Niekas nežinojo, ką iš tiesų rengia priešininkas, ar pavyks išvengti atsitiktinės atominio karo kibirkšties, kur atves įtakos zonų dalijimasis Trečiojo pasaulio šalyse. Įtampos persmelktoje atmosferoje „išlaisvinimo iš sovietų jungo“ vizija įgavo gausybę pavidalų ir paliko įspaudą visai kartai.
1 Jonas Žvinys, Mano gyvenimo užrašai, p. 160; Povilas Dogelis, Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis, p. 735, 1948 11 02 įrašas; Liudas Dambrauskas, Gyvenimo akimirkos, t. 1, p. 171.
2 Andrzej Zaćmiński, Emigracja polska w Wielkiej Brytanii wobec możliwości wybuchu III wojny światowej 1945–1954, s. 281.
3 John E. Mueller, Public Expectations of War During the Cold War, American Journal of Political Science, May 1979, Vol. 23, No. 2, p. 304, 315, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/2111004> [žiūrėta 2021 10 25].
4 Jan Hoffenaar, ‘Hannibal ante portas’: The Soviet Military Threat and the Build-up of the Dutch Armed Forces, 1948–1958, The Journal of Military History, 2002, Vol. 66, No. 1, p. 163, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/2677348> [žiūrėta 2021 10 27].
5 Žurnalo numerį virtualiai galima perversti: <https://issuu.com/albertyega/docs/collier_s_ russia_s_defeat___occupat> [žiūrėta 2022 03 27]. Scenarijus buvo gana pagrįstas dėl stalininės SSRS pastangų nuversti J. Broz Titą – vėliau Nikita Chruščiovas atsiminimuose tvirtino, kad Jugoslavijai ribojantis su SSRS, Stalinas neabejotinai būtų griebęsis karinės intervencijos.
6 Robert E. Sherwood, The Third World War, Collier‘s, 1951 10 27, p. 19–31, 68–70.
7 William Averell Harriman and Elie Abel, Special Envoy to Churchill and Stalin 1941–1946, New York: Random House, 1975, p. 358–361 ir kt.
8 Craig Gerrard, The USSR and Baltic States at the End of World War II: the View from London, The Sovietization of the Baltic States, 1940–1956, ed. by O. Mertelsmann, Tartu: KLEIO, 2003, p. 45, 48.
9 Vladislav Zubok, A Failed Empire. The Soviet Union in the Cold War from Stalin to Gorbachev, Chapel Hill: The University of North Carolina Press, 2007, p. 16.
10 Planas buvo išslaptintas 1998 m. Jį galima peržiūrėti: Report from the British Military leaders to Prime Minister Winston Churchill on the chances of ‘Operation Unthinkable’ – a surprise attack on the USSR, 22 May 1945. Dokumento faksimilė, prieiga per internetą: <https://www.nationalarchives.gov.uk/wp-content/uploads/2019/05/CAB120-691.jpg> [žiūrėta 2022 03 27]. Plačiau apie operacijos planą žr.: Julian Lewis, Changing Direction: British Military Planning for Post-war Strategic Defence, 2nd ed., London: Frank Cass, 2005; Дэвид Дилкс, Черчиль и операция «Немыслимое», 1945 г., Новая и новейшая история, 2002, No 3, с. 126–142 ir kt.
11 Владимир Печатнов, Американские образы СССР в 1945 году, Вестник МГИМО университета, 2010, No. 5, c. 29.
12 Александр Калинин, Советский Союз и гражданская война в Греции (1946–1949), Российская история, 2016, No 6, c. 112–131.
13 Eric Hobsbawm, Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius: 1914–1991, Vilnius: Mintis, 2000, p. 276.
14 Ten pat, p. 273–274.
15 Vladislav Zubok, A Failed Empire. The Soviet Union in the Cold War from Stalin to Gorbachev, p. 15–17.
16 Pirmieji suderinti Vakarų Europos gynybos planai atsirado 1948 m. pabaigoje. JAV nuo1945 m. taip pat buvo modeliuojamos ir kasmet atnaujinamos karo su SSRS veiksmų operacijos (Pincher, Broiler, Trojan, Fleewood, Halfmoon, Offtackle ir kt.). Pvz., 1949 m. rengiant planą Dropshot 1957 m. prasidėsiančiam karui su SSRS, ten buvo numatyta apie 100 atominio bombardavimo taikinių. Vakarai nieko tikro nežinojo apie SSRS vadovybės
ir kariuomenės planus. Anot Jano Hoffenaaro, diplomatai ten galėjo nebent studijuoti laikraščius ir stebėti karinius paradus. Prevencinio sovietų puolimo grėsmė pirmąkart suvokta po jų sėkmingo branduolinio bandymo 1949 m. rugpjūčio pabaigoje ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo tų pačių metų spalio 1 d. Kinams ir JAV įsitraukus į Korėjos konfliktą, baimintasi, kad Sovietų Sąjunga gali pulti Vakarų Europą. Kaip NATO įsivaizdavo sovietų puolimą? Manyta, kad būsimas karas vyktų dviem pagrindiniais etapais. Pirmuoju sovietų kariuomenė su satelitinių Vidurio Rytų Europos valstybių daliniais mėgintų užkariauti Vakarų Europą ir Vidurio Rytus (kartu Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją ir Šiaurės Afriką), t. y. perimtų svarbių pramonės centrų ir naftos atsargų kontrolę įgaudama tvirtesnes pozicijas kitam pasaulinio karo etapui – tiesioginei konfrontacijai su JAV. Iki šeštojo dešimtmečio antrosios pusės prognozuota, kad turėdama didelį ginkluotės pranašumą tiek sausumoje, tiek ore, visiškai netikėtu puolimu pirmąjį karo etapą Sovietų Sąjunga laimėtų, greitai pasiektų Lamanšo pakrantę ir užvaldytų uostus – Europos ryšių su JAV linijas. Svarstyta, kad po šio niokojančio pirmojo karo etapo būtų antrasis, per kurį Vakarai, pasinaudodami savo ekonominėmis ir techninėmis galimybėmis, atsigautų, o Sovietų Sąjunga pralaimėtų (Jan Hoffenaar, ‘Hannibal ante portas’: The Soviet Military Threat and the Build-up of the Dutch Armed Forces, 1948–1958, The Journal of Military History, 2002, Vol. 66, No. 1, p. 164–169, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/ stable/2677348>).
17 Paweł Machcewicz, Emigracja w oczekiwaniu na trzecią wojnę światową (1950–1954), Więź, 1998, nr. 10, s. 155. Plačiau apie „pavergtų tautų išlaisvinimo“ lozungus 1952 m. rinkimų kampanijoje bei JAV visuomenės nuomonės tyrimus: James Marchio, Rhetoric and Reality: The Eisenhower Administration and Unrest in Eastern Europe, 1953–1956 (Ph. D. diss., Washington: The American University, 1990), p. 69–88.
18 Paweł Machcewicz, Emigracja w oczekiwaniu na trzecią wojnę światową (1950–1954), Więź, 1998, nr. 10, s. 156.
19 Chris Tudda, ‘Reenacting the Story of Tantalus’. Eisenhower, Dulles, and the Failed Rhetoric of Liberation, Journal of Cold War Studies, Fall 2005, Vol. 7, No. 4, p. 4, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/10.2307/26925850> [žiūrėta 2022 03 30].
20 Eric Hobsbawm, Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius: 1914–1991, p. 266.
21 Chris Tudda, ‘Reenacting the Story of Tantalus’, Eisenhower, Dulles, and the Failed Rhetoric of Liberation, Journal of Cold War Studies, Fall 2005, Vol. 7, No. 4, p. 35, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/10.2307/26925850> [žiūrėta 2021 10 24].
22 Daugiau apie H. C. Lodge‘o projektą žr.: James Jay Carafano, Mobilizing Europe’s Stateless, Journal of Cold War Studies, Spring 1999, Vol. 1, No. 2, pp. 63–70, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/10.2307/26925016> [žiūrėta 2022 03 29]. Pradėjus užsieniečių mobilizaciją, Europoje atsirado tik apie 6 tūkst. savanorių, kurių 2/3 nebuvo tinkami tarnybai.
23 László Borhi, Rollback, Liberation, Containment, or Inaction? Journal of Cold War Studies, Fall 1999, Vol. 1, No. 3, p. 87, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/10.2307/26925029> [žiūrėta 2021 10 29]. Kersteno pataisoje buvo numatyta į Išlaisvinimo armiją įtraukti ir trijų okupuotų Baltijos valstybių karinius dalinius. Ji sukėlė nemažai sumaišties Sovietų Sąjungai protestuojant Jungtinėse Tautose bei kitose tarptautinėse organizacijose.
24 Ten pat.
25 Daugiau apie šio savanorių korpuso steigimo aplinkybes žr.: Henry William Brands, Jr., A Cold War Foreign Legion? The Eisenhower Administration and the Volunteer Freedom Corps, Military Affairs, 1988, Vol. 52, No. 1, pp. 7–11, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/1988373> [žiūrėta 2022 03 10].
26 Ten pat, p. 10; Andrzej Zaćmiński, Emigracja polska w Wielkiej Brytanii wobec możliwości wybuchu III wojny światowej 1945–1954, s. 163.
