Vilniaus universiteto leidyklos naujiena – knyga „Fantazuoti alchemiją“. „Alchemija ir chemija... Skiriasi tik priešdėlis. O esmė? Tikslai? Vieni teigia, kad chemija yra alchemijos kūdikis, kiti mano, kad šios dvi veiklos visada gyvavo lygiagrečiai. Tarp jų bendra tik tai, kad abiejose naudojama laboratorinė technika, atliekama manipuliacijų su medžiagomis. Tikslai visiškai skirtingi.
Jūsų rankose – kūrinys, kuris leis kitaip pažvelgti ne tik į alchemiją ir alchemikus, bet ir į šiandien vykstančius procesus. Tikiuosi, kad klausimų kils daugiau, negu rasite atsakymų. Klausti yra gerai! Grįžkite į kodėlčiuko amžių!“ – sako prof. dr. Rimantas Raudonis, knygos „Fantazuoti alchemiją" pratarmėje.
Taigi doc. dr. Algirdo Brukštaus (VU Chemijos ir geomokslų fakultetas) knyga suteikia galimybę permąstyti ne tik alchemijos sąsajas su chemija ir kitais mokslais, bet ir ryšį su išmintimi ar kūrybine vaizduote. Ši knyga – tarsi vadovas, kuris pasitarnaus kiekvienam, besileidžiančiam į unikalią asmeninę kelionę. Fantazuoti padės ir knygą puošiantys dailininkės Eglės Stripeikienės piešiniai, įkvėpti knygos teksto ir senųjų alcheminių graviūrų.
Knyga priklauso knygų serijai „Vilniaus universitetas visiems“.
Vilniaus universitetas visiems“ – tai Vilniaus universiteto leidyklos mokslo sklaidos knygų serija, skirta plačiam skaitytojų ratui. Universiteto mokslininkai, ekspertai, savo srities profesionalai rašo aktualiomis temomis apie įvairias gyvenimo sritis: politiką, išskirtines asmenybes, sveikatą, augintinius. Šios serijos knygos parašytos lengvu stiliumi ir tai jas daro patrauklias ne tik akademinei visuomenei, bet ir visai plačiajai visuomenei, vyresniųjų klasių moksleiviams, studentams, visiems, pasigendantiems išsamių, mokslu ir faktais grįstų žinių įvairiomis temomis.
Knygos ištrauka
Alchemijos pradžia, jos ištakos skendi praeities miglose. Niekas negali nurodyti nei alchemijos pradžios datos, nei pasakyti, kas buvo pirmieji alchemikai. Gal tai Egipto žyniai, o gal tiesiog smalsus piemuo, žiūrintis, kaip liepsna, skleisdama aplinkui šilumą ir šviesą, medį paverčia pelenais. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, alchemija – tai žmogaus sąmonės kelionė į materijos gelmes, žmogaus dvasios nuotykis tose gelmėse. Ši kelionė, šis nuotykis jokiu būdu nėra pasibaigęs.
Oficialiai vadovėliuose alchemijos gyvavimo laikotarpiu laikomi 300–1600 m. Šis laikotarpis skirstomas smulkiau. Pirmuoju alchemijos periodu laikomi 300–600 m., nors mus pasiekusios pirmosios rašytinės užuominos apie alcheminę veiklą datuojamos maždaug 200 m. pr. Kr. ir priskiriamos Bolos Democritos. Tai helenistinis periodas, kurio centras Aleksandrijoje. Šiuo laikotarpiu alchemija yra hermetinės filosofijos dalis. Minėtina ir didelė neoplatonikų, neopitagoriečių, taip pat gnostikų įtaka. To meto alchemikų vardų žinoma labai nedaug (Zosima, Marija iš Judėjos).
Žlugus Romos imperijai ir Europą užvaldžius barbarams, sukauptos žinios niekur nedingsta, jas perima arabai. Tai VIII–XI a. laikotarpis. Islamo šalyse alchemija imta traktuoti kaip mokslas, vienijantis kosmosą ir žmogaus sielą. Arabai, perimdami hermetizmo tradiciją, ją supina su islamo gyvąja tradicija – sufizmu. Manoma, kad visi didieji arabų alchemikai buvo sufijai: Jabiras ibn Hayyanas (Vakaruose vadintas Geberiu), Ja’faras Al-Sadiqas, Abu
Hamidas Al-Ghazalis (žinomas kaip veikalo „Laimės alchemija“ autorius), Ibn Sīnā (Vakaruose žinomas kaip Avicena), Ibn al Arabi (aštuoniais amžiais anksčiau negu C. G. Jungas išdėstęs kolektyvinės pasąmonės teoriją). XX a. sufijus Idriesas Shahas tvirtina, kad alchemija apskritai neatskiriama nuo sufizmo. Sufijai alchemijoje rado gatavą kalbą, kuri labai tinka žmogaus sielos transformacijai aprašyti. Ne veltui Algis Uždavinys monografijoje apie sufizmą alchemijai skiria visą skyrių.
Islamo šalyse alchemija imta traktuoti kaip mokslas, vienijantis kosmosą ir žmogaus sielą. Arabai, perimdami hermetizmo tradiciją, ją supina su islamo gyvąja tradicija – sufizmu.
Išlikęs alegorinis sufijų pasakojimas, atspindintis alchemijos esmę: „Turėjo tėvas septynis tinginius sūnus. Prieš mirtį juos sukvietė ir pasakė, kad kažkur jų žemėje užkastas auksas. Po tėvo mirties sūnūs perkasė visą lauką, bet taip nieko ir nerado, tad užsėjo jį kviečiais, kurie gerai užderėjo. Taip po kelerių triūso metų jie tapo turtingi. Nors žadėto aukso ir nerado, tačiau iš tinginių virto darbščiais vyrais.“
Šis pasakojimas atitinka septynių netaurių metalų transmutacijos į auksą idėją.Viduramžiais, XI–XII a., Europa pamažu atsigauna. Imami versti graikų filosofai. Klesti scholastika. Žymiausi alchemikai – vienuoliai dominikonai: Albertas Didysis (1206–1280), parašęs „Libellus de Alchimia“, ir jo mokinys Tomas Akvinietis (1225–1274). Tai enciklopedinio mąstymo žmonės, siekę sujungti visas to meto žinias apie pasaulį. Kitas su alchemija siejamas vienuolis – pranciškonas Rogeris Baconas (1214–1294). Jis dėstė Oksfordo universitete, iškėlė eksperimento reikšmę, tačiau už gamtamokslinių idėjų skleidimą buvo įkalintas vienuolyno kalėjime. Čia parašė pagrindinius savo veikalus: „Didysis veikalas“ ir „Alchemijos veidrodis“.
Dar viena to meto garsenybė, sietina su alchemija, – Raimundas Lulijus (lot. Raymondus Lullus, 1232–1315). Jis gimė Maljorkoje, turtingo aristokrato šeimoje. Nors buvo vedęs ir turėjo vaikų, aistringai įsimylėjo senjorą Ambrosia di Castello, ištekėjusią, santūrią moterį. Lulijus visaip rodė jai savo dėmesį, kartą net įjojo per mišias į katedrą ir padėjo prie jos kojų madrigalą, šlovinantį jos baltas krūtis. Pagaliau Ambrosia sutiko su Lulijumi pasimatyti. Lulijus buvo įsitikinęs, kad pavergė jos širdį. Ambrosia šaltai paklausė, ar jis norėtų pamatyti krūtis, kurias apdainavo savo eilėse. Lulijus sušuko, kad nieko labiau netrokšta. Tada moteris apnuogino vėžio suėstas ir subjaurotas savo krūtis. Lulijui tai sukėlė šoką. Jis ilgam išėjo į kalnus, kur meldėsi ir keturis kartus regėjo Kristų. Vėliau iškeliavo į Europą, tapo misionieriumi Šiaurės Afrikoje, mokėsi pas alchemiką Arnoldą iš Vilanovos, parašė daug knygų (minėtinas veikalas „Bandymai“). Mirė užmėtytas akmenimis.
1330–1450 m. Europoje siautė maras ir badas. Šiuo laikotarpiu iškyla vos vienas vardas, bet koks! Nicolas Flamelis (1330–1418). Tai bene didžiausios šlovės sulaukęs prancūzų alchemikas. Kilęs iš neturtingos šeimos, tačiau, išmokęs skaityti ir rašyti, dar visai jaunas jis išvyksta į Paryžių, kur tampa miesto raštininku. Būdamas jau keturiasdešimtmetis, Paryžiuje Nicolas veda Lettą Pernelle ir įkuria savo verslą: perrašinėja knygas ir jas platina. Taip jam į rankas patenka „Judėjos Abraomo knyga“.
Dar būdamas jaunas jis vieną naktį susapnavo angelą, kuris padavė jam auksu kaustytą knygą ir tarė: „Prisimink, Flameli, šią knygą. Dabar tu joje nesuprasi nė žodžio, bet ateis laikas, kai jos paslaptys tau atsiskleis.“ Sapnas išsisklaidė, tačiau po daugelio metų Flameliui į rankas pateko būtent ta susapnuota knyga. Supratęs, kad knyga skirta jam iš aukščiau, Flamelis visa galva pasineria į painaus teksto ir simbolinių piešinių studijas. Jam padeda jo ištikimoji žmona Pernelle. Darbas vyko slapta, nes 1317 m. popiežius Jonas XXII išleido bulę, kuria pasmerkė alchemiją ir ją uždraudė. Sklido kalbos, kad pats popiežius buvo alchemikas.
Kadangi Flameliui niekaip nesisekė suprasti knygos, jis parodė šios knygos kopiją geram savo draugui meisteriui Anzelmui, kuris labai domėjosi alchemija. Būdamas tikras draugas, Anzelmas paaiškino simbolių prasmę. Tai dar labiau supainiojo Flamelį, jis 21 metus praleido beprasmiškai eksperimentuodamas.
Po daugybės nesėkmės metų, pasiėmęs knygos kopiją, Flamelis išvyko į kelionę ieškoti žmonių, ką nors žinančių apie tai, kas rašoma knygoje. Manoma, kad jis nuvyko į Ispaniją (nepamirškime – šv. Jokūbas iš Santiago de Compostelos yra ir alchemikų globėjas). Kelionėje Flamelis sutiko žmogų, vardu Kančesas, kuris labai nudžiugo, pamatęs šią knygą. Jis žinojo jos gudrybes ir išsiruošė kartu su Flameliu į Paryžių, tačiau pakeliui susirgo ir mirė ant Flamelio rankų, suspėjęs perduoti visas Opus Magnum paslaptis. 1382 m., grįžęs iš kelionės, Flamelis labai greitai iš gyvsidabrio išgavo sidabrą, o po metų – auksą. Flamelis tapo turtuoliu. Savo kelionę jis aprašė knygoje „Hieroglifinės figūros“.
Manoma, kad iš tikrųjų Flamelis į jokią kelionę nevyko, tik, pavartojęs kelionės alegoriją, aprašė savo vidinę transformaciją. Tolesnis jo gyvenimas apipintas legendomis. Buvo kalbama, kad Flamelis nusipirko daugiau negu trisdešimt sklypų Paryžiuje, statė koplyčias, ligonines. Taip pat miglotai kalbėta ir apie jo laidotuves: sakoma, kad vietoj jo palaidotas kitas žmogus, o jį su žmona po daugelio metų matė tai viename, tai kitame pasaulio krašte.
Po maro prasideda Atgimimas – Renesansas (XV–XVII a.). Tai nuostabi epocha, kai mokslas ir okultizmas klesti kartu. Giordano Bruno tuo metu skelbė hermetizmo idėjas. Minėtini svarbūs pokyčiai bažnyčioje (Martynas Liuteris), astronomijoje (Mikołajus Kopernikas), medicinoje ir chemijoje (Paracelsas). Paracelsas buvo bene žymiausias Renesanso alchemikas. Jo sekėjai: Andreas Libavius, Janas Baptista van Helmontas. Renesansas – tai ir jatrochemijos (chemija, orientuota į mediciną) laikotarpis, ir tikrosios chemijos pradžia.
XVII–XVIII a. – mokslo klestėjimo laikotarpis. Būtent šiuo laikotarpiu alchemija išleido į pasaulį savo kūdikį – chemiją, užleisdama jai vietą prie kolbų, o sau pasilikdama tik gilinimąsi į misticizmą. To meto alchemikų vardų (Johno Di, Meyerio, Dorno) jau nerasime chemijos istorijos vadovėliuose. Minėtu laikotarpiu alchemija suartėja su mistiniu žydų mokymu Kabala. To meto alchemikų palikimas – gausiai iliustruotos, keistos, pilnos simbolių knygos.
XVII–XVIII a. – mokslo klestėjimo laikotarpis. Būtent šiuo laikotarpiu alchemija išleido į pasaulį savo kūdikį – chemiją, užleisdama jai vietą prie kolbų, o sau pasilikdama tik gilinimąsi į misticizmą.
Nuo XVIII–XIX a. į alchemiją imta žiūrėti kaip į farsą, fokusus. Alchemija galutinai tampa visuotinės pajuokos objektu, o alchemikams priklijuojama šarlatanų etiketė. Triumfuoja chemija. Vis dėlto, jei alchemiją traktuosime kaip kelionę į materijos gelmes, galime teigti, kad šį tyrėjo dvasios nuotykį tęsia chemikai, branduolio fizikai. Jei alchemija yra mokslas apie sielos procesus, tuo šiandien domisi psichologija.
