Lietuvos istorijos institutas ir LRT tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią geriau pažinti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją, o taip pat plėsti humanitarinį akiratį.
LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų 2022 – 2023-aisiais parašytų knygų ir publikuotų šaltinių.
Šiandien LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūloma ištrauka iš dr. Reginos Laukaitytės monografijos „Pokaris Lietuvoje: belaukiant išlaisvinimo“ (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2022). Pateikiamas tekstas - monografijos dalies „Pokarinės laukimo nuotaikos Lietuvos SSR“ ištrauka.
Nuo pat pirmųjų naujos okupacijos mėnesių sovietiniai pareigūnai fiksavo Lietuvos SSR gyventojams būdingas laukimo nuotaikas. Neskubėta angažuotis naujosios valdžios šalininkais, pokalbiuose su pažįstamais bei privačiuose laiškuose dėstytos mintys apie tai, kad „rusų valdžia“ esanti laikina. Valdžia stebėjo tokių lūkesčių paskatintą elgseną – vengimą tarnauti sovietų kariuomenėje, stoti į komunistų partiją ir komjaunimą, dalyvauti rinkimuose, o svarbiausia – pritarimą ir paramą pogrindžiui.
Įsitikinimas, kad politiniai pokyčiai neišvengiami, buvo būdingi ir Lietuvos kaimo, ir miesto gyventojams, jie buvo užvaldę visus gyventojų sluoksnius, neišskiriant naujam politiniam elitui priklausiusios inteligentijos.
„Slenka niūrios dienos. [...] Teroras siaučia, bolševikai siunta; atrodo, kad amžinai [...], bet Tautoje [paryškinta mano. – R. L.] viltis, skaidri viltis – neilgai...“[1], – guodėsi dienoraštyje partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas 1947 m. rudenį.
„Viltis, kad štai už mėnesio, už dviejų ateis amerikiečiai, neapleido kauniečių gana ilgą laiką. Kartą, tai buvo 1946 ar 1947 metais, pasklido gandas, kad į Kauną Nemunu atplaukė turkų laivai! Daugelis tuo patikėjo. Ėjau prie Aleksoto tilto griuvėsių – gal pamatysiu? Kažkaip į galvą neatėjo mintis, kodėl – turkų? Ir kad tai apskritai įmanoma“[2], – savo, tuomet moksleivio, naivumu stebėjosi kino operatorius Jonas Gricius. Jam pasirinkus studijas Maskvos kinematografijos institute (1949 m.), vienas „labai gerbiamas žmogus, nelinkęs vadovautis VPP [viena ponia pasakė. – R. L.] agentūros informacija, mane paprasčiausiai išbarė: „Tu iš proto išėjai!.. Kaip tu grįši iš tos Maskvos, kada ateis amerikiečiai?“[3]
Tais pačiais 1949 m. LKP CK V plenume Antanas Sniečkus piktinosi, kad Lietuvos mokyklose dirba tik vienas kitas komunistas, mokytojai užsimena vaikams apie būsimą valdžios permainą ir neskatina jų stoti į komjaunimą[4]. 1950 m. apibendrindamas agentų bei informatorių pranešimus apie rašytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir AT deputatų nuotaikas Lietuvos SSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas konstatavo: „Dalis inteligentijos nors ir laikoma lojalia Tarybų valdžiai, tačiau netiki Tarybų valstybės stiprumu ir laikosi laukimo pozicijos.“[5] Be kitų, jis nurodė bent trijų Lietuvos SSR AT deputatų pavardes, kurių vienas, mokyklos vedėjas, reguliariai klausėsi Amerikos balso (beje, lietuviškų laidų dar nebuvo) ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad karas neišvengiamas; kitas deputatas, Kauno universiteto rektorius, agento pranešimu, ketinęs, kilus karui, per Iraną bėgti į Turkiją[6].
Greičiausiai ne be tokių pažymų įtakos 1951 m. padėtį Lietuvos SSR tikrinusi VKP(b) komisija nurodė būtinybę čia stipriau blokuoti Amerikos radijo stočių laidas ir skirti daugiau dėmesio visuomenės indoktrinavimui pasitelkus vietos spaudą, kiną, istorikų darbus ir pan.[7]
Lūkesčiai išsilaisvinti iš sovietų režimo buvo apėmę ne tik lietuvius, bet ir čia gyvenusias tautines mažumas. Šaltinių duomenimis, visur kalbėta panašiai:
Sentikių dvasininką Josifą Mažutą stebėję agentai kelerius metus (1947–1950) pranešinėjo apie jo įsitikinimą, jog karas tarp Amerikos ir Sovietų Sąjungos esąs neišvengiamas[8]; stačiatikių vienuolio Archipo Andreičiuko suėmimo vienas motyvų buvo neatsargios jo kalbos apie greitą Sovietų Sąjungos pralaimėjimą kare su JAV[9].
1951 m. birželio mėn. MGB suėmė tris žydų „buržuazinius nacionalistus“, kurie, susitikdami pažaisti kortomis, klausydavosi Amerikos balso ir BBC radijo stočių ir tikėjosi Amerikos–SSRS karo[10].
Šaltiniai leidžia nuosekliau patyrinėti, kas išprovokuodavo lūkesčių dėl Lietuvos išlaisvinimo sustiprėjimą. Visų pirma, gyventojai negalėjo nepastebėti SSRS kovinės parengties. Europoje dar tebevykstant karui okupuotoje Lietuvos SSR reikalauta kuo skubiau atstatyti apgriautas priešlėktuvines slėptuves, atkurti priešgaisrinės apsaugos, medicinos struktūras, ruoštis bombardavimams ir cheminio ginklo panaudojimui. 1944 m. IV ketvirčiui didžiausių keturių miestų oro gynybai Lietuvos SSR buvo asignuota daugiau kaip 1,5 mln. rublių.
Buvo platinami informaciniai lapeliai gyventojams apie apsisaugojimo nuo bombardavimų būdus, gatvėse įrenginėjamos sirenos ir garsiakalbiai[11]. Pirmuoju pokario dešimtmečiu statyti vadinamosios stalininės architektūros pastatai, gamybinės ir gyvenamosios paskirties, neretai buvo projektuojami su slėptuvėmis nuo bombų rūsiuose. Vyko privalomas karinis moksleivių ir studentų parengimas (medicinos seserų ir geležinkelininkų mokyklose – jau 1945 m.)[12]. Tad sovietų okupacija prasidėjo civilinės gynybos stiprinimu bei karine parengtimi.
Su ypač dideliu optimizmu laukiantys išlaisvinimo sutiko žinias apie atominės bombos panaudojimą Japonijoje 1945 m. rugpjūčio mėn.
„Iki šiol buvau pesimistas, bet dabar jau esu optimistas: šiandien – ant japonų, o ryt kris ant Maskvos, ir visos tautos bus išlaisvintos“, – prognozavo vienas kunigas Kaune[13].
„Ši diena partizanams nepaprastai džiugi, – rašė Juozas Lukša-Daumantas. – Visi su dideliu dėmesiu klausėsi BBC radijo komentatoriaus pranešimo apie atominės bombos jėgą, parodytą prieš keletą dienų Japonijoje. [...] Pasibaigus pranešimui visi trynė rankas ir pakelta nuotaika dalinosi įspūdžiais, tikėdamiesi greitai baigti savo varganotą partizano gyvenimą ir sulaukti laisvės, dabar vakariečiams intensyviai tvarkant pasaulio valstybių santykius. [...] Po pusvalandžio jau traukė iš rotatoriaus „Laivės žvalgo“ ekstra laidą, kurioje riebiomis raidėmis buvo skelbiama džiugi mūsų tautai žinia apie suskaldyto atomo panaudojimą ginklams prieš agresorius.“[14]
Vėliau, sužinojus daugiau apie tokio ginklo potencialą ir pražūtingas pasekmes, atominės bombos neišnyko iš gandų lygmens prognozių. Ne kiekvienas buvo linkęs tikėti, jog SSRS taip pat jų jau turi, tokią informaciją traktavo kaip propagandą. Samprotauta, kad Lietuvos ir kitų šalių gyventojai galį jaustis saugiai, nes bombos būsią metamos ant Rusijos. „Amerika numes kelias atomines bombas ant Kremliaus, ir karas baigsis“, – tokia nuomonė, 1955 m. pavasarį išsakyta iš kalėjimo grįžusio partizano, vis dar buvo gaji[15].
„Amerika numes kelias atomines bombas ant Kremliaus, ir karas baigsis“, – tokia nuomonė, 1955 m. pavasarį išsakyta iš kalėjimo grįžusio partizano, vis dar buvo gaji[i].
[i] Regina Laukaitytė, „Pavasarį Lietuva bus išvaduota iš bolševikų jungo“: 1955 metų pavasaris, Naujasis Židinys-Aidai, 2020, nr. 7, p. 20–21.
Karo pranašavimus kaskart suaktyvindavo rinkimai į įvairias tarybas – vietos (Darbo žmonių deputatų), Lietuvos SSR bei SSRS Aukščiausiąsias tarybas. Žmonėms buvo suprantama paprasta politinė mintis, kad sėkmingi rinkimai legitimuoja sovietų režimą Lietuvoje. Todėl, nepaisant spaudimo ir grasinimų, dalyvauti juose dažnas vengė. Raportuojant beveik apie šimtaprocentinį rinkėjų aktyvumą, pareigūnai nuo savo vadovybės neslėpė, kaip toks rezultatas būdavo fabrikuojamas. Pati rinkimų terminija liudija jų organizavimo ypatumus – naudotos „skrajojančios“ ir „žygio“ urnos (летучие урны, походные урны), nes žinodami, kad žmonės balsuoti neateis, agitatoriai važinėdavo po kaimus medžiodami balsus, bandydavo prisišaukti jaunimą rengdami šokius, galiausiai patys sumesdavo biuletenius[16].
Stebėdami gyventojų nuotaikas rinkimų išvakarėse, saugumo pareigūnai fiksuodavo žmonių nusivylimą skurdžiu gyvenimu, represijų baimę ir dalinimąsi lūkesčiais, kad „tuoj“, „iki rinkimų“, „iki pavasario“ sovietų valdžios Lietuvoje nebus, „ateis anglai ir amerikiečiai“[17]. Tai buvo pogrindžio antisovietinės agitacijos rezultatas, pirmaisiais okupacijos metais tam tikru mastu blokavęs atstovavimą „renkamose“ režimo struktūrose, ypač žemiausioje valdžios grandyje – vietos tarybose.
Išlaisvinimo lūkesčiai nauja jėga atgimdavo vykstant kokiam nors politiniam posūkiui. Antai 1953 m. daug spėlionių sukėlė „nacionalinių kadrų“ protegavimo ženklai – samprotauta, kad tai vyksta dėl amerikiečių spaudimo ir esąs pirmas žingsnis, žengiamas siekiant Lietuvos savarankiškumo, visi rusai, išskyrus čia gimusius, būsią evakuojami[18]. Gyventojai itin įtariai sutikdavo įvairias parašų rinkimo kampanijas, kuriomis SSRS buvo įprasta demonstruoti entuziastingą visaliaudinį pritarimą režimo iniciatyvoms.
Kai kurias parašų rinkimo kampanijas iš esmės galima būtų traktuoti kaip visuomenės nuomonės apklausas. Joms vykstant, Sovietų Sąjungoje būdavo raportuojama apie visuotinį pritarimą bei darbo kolektyvų prisiimamus įsipareigojimus viršyti gamybos planus, gerinti produkcijos kokybę[19]. Bet Lietuvoje jau pirmoji iš kampanijų – gyventojų parašų rinkimas po laišku Stalinui 1945 m. vasarą dėl „Lietuvos SSR priėmimo į SSRS sudėtį“ 5-ųjų metinių – nebuvo sklandi[20]. Valdžia pripažino „priešiškos agitacijos“ įtaką gyventojams, kurie visokiais būdais vengė prievolės pasirašyti, laišką traktuodami kaip „slaptą plebiscitą“, kuriuo valdžia siekia klastingų tikslų: „norėdama įsitvirtinti Lietuvoje kartu siekia įrodyti Anglijai ir Amerikai, kad lietuvių liaudis esanti atsidavusi Sovietų valdžiai“[21].
Analogiška kampanija, 1950 m. vasarą renkant parašus po vadinamuoju Stokholmo atsišaukimu dėl atominio ginklo uždraudimo (per savaitę Sovietų Sąjungoje jį pasirašė beveik 57 mln. žmonių), Lietuvos SSR vyko sklandžiau. Bet daugelyje vietovių parašų surinkti taip pat nepavyko (pvz., atsisakė pasirašyti visi Švenčionių raj. „Raudonojo artojo“ kolūkio kolūkiečiai, kitur – ištremtųjų giminės)[22]. Mat vykstant karui Korėjoje kampanija susipynė su gandais apie SSRS įsitraukimą į karinį konfliktą.
Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Ukrainos sovietinių respublikų, Maskvos ir Novgorodo sričių gyventojai išpirko maisto ir pramonines prekes, 5–10 kartų padidėjo druskos, muilo, degtukų pardavimas. Į daugelį vietovių siųstos agitatorių grupės aiškino gyventojams, kad žinios apie tai, jog Vokietijoje jau esą prasidėję karo veiksmai, o anglai su amerikiečiais forsavo Oderį, tėra gandai. Lietuvoje dėl kalbų apie greitai prasidėsiantį karą žmonės šlavė parduotuvių lentynas, pvz., Radviliškio kooperatyvas per 2 savaites išpardavė 400 t druskos (tiek anksčiau parduodavo per pusę metų)[23].
1955 m. balandžio 1 d. Lietuvos SSR buvo pradėta dar viena gyventojų parašų „prieš atominio karo rengimą“ kampanija, kurią organizuojant, kaip SSRS buvo įprasta, „karo kurstytojus“ spaudoje ir susirinkimuose smerkė „darbo žmonių kolektyvai“, inteligentijos atstovai, rašytojai, pareiškimą buvo priversti paskelbti katalikų vyskupijų vadovai[24]. Panašiai, kaip 1950 m. dėl karo Korėjoje, ši kampanija taip pat sutapo su visą Lietuvos SSR apėmusiu ažiotažu dėl „greitai“, „iki birželio 15“, „iki liepos 10“ prasidėsiančio karo ir prekių išpirkimu[25].
Tad įvykiai Lietuvos SSR per Maskvos inicijuotas „kovos už taiką visame pasaulyje“ kampanijas iš esmės skyrėsi nuo būdingo gyventojų elgesio Sovietų Sąjungos regionuose. Ten jos buvo populiarios ir daug sėkmingiau, nei kiti masiniai ideologiniai sąjūdžiai, įtraukdavo gyventojus, kurie nuoširdžiai dalinosi skaudžia karo patirtimi, netektimis ir galėjo didžiuotis savo šalies įvaizdžiu[26]. Lietuvos gyventojai ne tik neturėjo bendros su SSRS istorijos, panašių karo metų išgyvenimų ir netekčių, bet ir nebuvo perpratę sovietiniam piliečiui privalomų elgesio normų. Verčiami pasirašyti, parašų rinkimo akcijas siejo su slepiamais režimo kėslais ir jautėsi patekę į valdžios paspęstus spąstus.
Lūkesčius dėl greitos sovietų okupacijos pabaigos ypač įtaigiai ir ilgai palaikė užsienio radijo stotys (plačiau apie jas – skyriuje „Užsienio radijo stočių transliacijos“).
Lietuvos gyventojai ne tik neturėjo bendros su SSRS istorijos, panašių karo metų išgyvenimų ir netekčių, bet ir nebuvo perpratę sovietiniam piliečiui privalomų elgesio normų.
Dabar sunku įsivaizduoti, kokias emocijas nuo pasaulio izoliuotoje Lietuvoje sukėlė pirmosios lietuviškos laidos, pradėtos transliuoti iš JAV kasdien 19 val. per Amerikos balso radijo stotį 1951 m. Vasario 16 d. Pirmųjų sveikinimų pavergtiems lietuviams, giedamo Lietuvos himno žmonės klausėsi su ašaromis akyse ir net raudodami iš džiaugsmo. Jau kovo mėn. pabaigoje saugumo organai konstatavo, kad žmonės renkasi pasiklausyti Amerikos balso laidų pas kaimynus, fiksavo išaugusį laiškų srautą ir antisovietinį jų turinį. Apie išgirstus dalykus ir apėmusias emocijas pasakota laiškuose saviškiams į tremties vietas, tarnaujantiems sovietų armijoje. Tokie laiškai būdavo konfiskuojami, identifikuotus jų autorius imta stebėti, buvo sustiprinta korespondencijos cenzūra. Iš karto mėginta blokuoti radijo stočių girdimumą, tačiau nesugebėta to padaryti, nes laidos būdavo išleidžiamos į eterį keliomis bangomis vienu metu[27].
Laidų turinys – visiškai iš oficialiosios sovietų žiniasklaidos eliminuotos žinios apie įvykius pačioje Lietuvoje, trėmimus ir partizaninio pasipriešinimo slopinimą, kalbos apie lietuvių išlaisvinimą iš bolševikų jungo, represuotųjų grįžimą – kėlė stiprias emocijas ir įsitikinimą, jog laidos atsirado tam, kad ryt poryt praneštų labiausiai laukiamą naujieną apie išlaisvinimą. Toks precedentas jau buvo, kai sovietines transliacijas 1941 m. birželio 23 d. rytą nutraukė pranešimas apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Šįkart lietuviškos laidos imtos transliuoti vykstant karui Korėjoje, kai visam pasauliui nerimą kėlė naujo globalaus karo grėsmė.
Tačiau šio tyrimo kontekste svarbiausia, kad klausytojų atpasakojimuose radijo pranešimai įgavo tik jų fantazijos ribojamas interpretacijas ir nuvilnijo neįtikėtinais gandais. Vieni dar girdėjo, kad Lietuva vėl bus laisva „kai ateis laikas“, „vieną gražią dieną“, kiti – kad „tai bus greit“. Įtaigos laidoms teikė girdimas Kazio Griniaus balsas – daugelis klausytojų Lietuvoje, matyt, nesuprato, kad girdi ne prezidento, o jo sūnaus pulkininko Kazio Griniaus balsą, nes prezidentas jau buvo miręs.
Anot MGB agento, vienas valstietis girdėjęs buvusio prezidento Griniaus pranešimą, kad 1951 m. liepos mėn. susitikus SSRS, JAV, Anglijos ir kitų šalių užsienio reikalų ministrams bus sprendžiamas Pabaltijo šalių klausimas; Lietuva nebūsianti savarankiška valstybė, bet įeisianti į Baltijos–Skandinavijos sąjungą; K. Grinius būsiąs Lietuvos prezidentas; prie socialdemokrato prezidento nebūsią dvarininkų ir stambių buožių, kiekvienas turėsiąs kelių hektarų asmeninę žemės nuosavybę; ištremti į Sibirą lietuviai bus grąžinti namo[28].
Vienoje pirmųjų lietuviškų radijo laidų per Amerikos balsą moteris tvirtino pati girdėjusi apie 10 valstybių susitarimą iki balandžio „sumušti“ Rusiją; kitur vyras išgirdo, kad trys Baltijos valstybės tuoj bus pripažintos neutraliomis, kad Amerikoje jau paruošti aštuoni lėktuvai atominėms bomboms gabenti ir prognozavo tuoj prasidėsiant karą[29].
Vienoje Kupiškio rajono mokyklų jaunas pedagogas mokytojų kambaryje pasakojo 1955 m. vasario 16 d. per Amerikos balsą girdėjęs bent septynių buržuazinės Lietuvos veikėjų kalbas ir visi jie „užtikrino, kad pavasarį Lietuva bus išvaduota iš bolševikų jungo, reikia tikėtis, kad nebūsim apgauti“[30].
[1] Justinas Lelešius-Grafas, Partizanų kapeliono dienoraštis, Kaunas: „Į laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 2006, p. 144, 1947 10 02 įrašas.
[2] Jonas Gricius, Prisiminimai, Vilnius: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2009, p. 70–71.[3] Ten pat, p. 70. Pasak VU besimokiusio Vito Areškos, nė vienas universiteto studentas nepanoro per 1946 m. vasaros atostogas dalyvauti ekskursijoje į Maskvą ir Leningradą: „Šiaip studentų dauguma, kaip ir visa Lietuva, dar turėjo iliuzijų, kad Amerika, Vakarai išvaduos iš rusų okupacijos. Tai įvyks po Kalėdų, po Naujųjų metų, pavasarį ir taip toliau. [...] Kai kurie baiminosi, kad išvykę nebegalės sugrįžti į amerikonų išvaduotą tėvynę“ (Vitas Areška, Kumelė vardu Emilija. Prisiminimai ir apmąstymai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 119).
[4] LKP(b) CK V plenumo stenograma, 1949 10 13-14, LYA LKP DS, f. 1771, ap. 51, b. 272, l. 316, 325–328. 1950–1951 mokslo metais 349 mokyklose moksleivių komjaunimo organizacijos vis dar nebuvo įkurtos, kitur komjaunuolių buvo nedaug, nors mokyklų vadovams bei mokytojams darytas stiprus spaudimas (Vanda Kašauskienė, Lietuvos mokyklos sovietizacija ir priešinimasis jai 1940–1964 metais, Vilnius: LII leidykla, 2002, p. 85).
[5] 1950 06 09 Lietuvos SSR valstybės saugumo ministro P. Kapralovo pažyma, Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990. Dokumentų rinkinys, sud. J. R. Bagušauskas,
A. Streikus, Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 144.
[6] Ten pat, p. 138, 140.
[7] Iš 1951 07 07 VKP(b) CK komisijos ataskaitos VKP(b) CK sekretoriui Georgijui Malenkovui apie padėtį Lietuvos SSR, Советская национальная политика: идеология и практики 1945–1953 гг., c. 649–653.
[8] Visiškai slaptas 1947–1950 m. agentūrinių pranešimų apie dvasininką J. Mažutą memorandumas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 17932/3, l. 29:26-28 (dokumentas voke).
[9] 1949 12 23 nutarimas suimti Vilniaus šv. Dvasios vienuolyno vienuolį A. Andreičiuką, ten pat, b. P-11894, l. 2.
[10] Visiškai slaptas 1951 06 04 Lietuvos SSR valstybės saugumo ministro P. Kapralovo specpranešimas, publikuota: Vytautas Tininis, Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai. Antroji sovietinė okupacija, p. 166.
[11] Slapti 1944 10 20 ir 1944 11 02 vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno raštai LKT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 11, l. 19, 28–35. Vilniui tų metų IV ketvirtį oro gynybai buvo skirta daugiau kaip 0,5 mln. rub., Kaunui – beveik 0,25 mln., Šiauliams – 426 096 ir Panevėžiui – 356 096 rub.
[12] Vitas Areška, Kumelė vardu Emilija. Prisiminimai ir apmąstymai, p. 138; Donatas Pilkauskas, Švietimas Panevėžyje 1944–1950, Panevėžio istorijos puslapiai, prieiga per internetą: <https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/svietimas-panevezyje-1944- 1950-m/>; Sandra Rimkuvienė, Medicinos seserų rengimo ir praktikos raida 1945–1990 metais (magistro darbas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), Kaunas, 2015, p. 23, prieiga per internetą: <https://www.lsmuni.lt/cris/bitstream/20.500.12512/102040/1/ Sandros%20Rimkuvien%C4%97s%20%20-%20%20magistrinis%20darbas.pdf>, abu šaltiniai žiūrėti 2022 03 22.
[13] Jonas Žvinys, Mano gyvenimo užrašai, p. 173.
[14] Juozas Daumantas, Partizanai, 6 leid., p. 133.
[15] Regina Laukaitytė, „Pavasarį Lietuva bus išvaduota iš bolševikų jungo“: 1955 metų pavasaris, Naujasis Židinys-Aidai, 2020, nr. 7, p. 20–21.
[16] Plačiau apie rinkimų organizavimą žr.: Vytautas Tininis, Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai. Antroji sovietinė okupacija (1944–1953), p. 9–12. Okupacijos pradžioje valdžia nebuvo įsitvirtinusi, neturėjo atramos visuomenėje. Visiems rinkimams buvo būtinas išankstinis operatyvinių ir karinių operacijų planas: mėginta užkirsti kelią partizanų išpuoliams ir antisovietinių lapelių platinimui, įkalbėti ir įgrasinti žmones (ir per klebonus) ateiti balsuoti. Dar gerokai iki rinkimų datos rinkimų apylinkes visą parą saugodavo stribai ir aktyvistai, kiekvienai jų buvo priskirtas operatyvinis (saugumo) darbuotojas, dalyvavęs ir skaičiuojant balsus.
[17] Visiškai slapti dokumentai: 1947 m. sausio mėn. Lietuvos SSR MGB ir MVD vadovų specialūs pranešimai „Apie priešiškų elementų antisovietinę veiklą ir trūkumus ruošiantis rinkimams į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą“, LYA, f. K-41, ap. 1, b. 223, l. 35–37, 43–45, 91–95, 121; 1948 01 26 tarnybinis pranešimas apie rinkimus į darbo žmonių tarybas Lazdijų rajone, ten pat, b. 276, l. 43–45; valstybės saugumo ministro pavaduotojo P. Kapralovo „Spec. pranešimas apie politinę padėtį Lietuvos SSR 1948 m. sausio 1–10 d.“, ten pat, b. 224, l. 152–153.
[18] Slaptas 1953 06 17 Biržų raj. MVD skyriaus viršininko pavaduotojo A. Trofimovo raštas vidaus reikalų ministro pavaduotojui Leonardui Martavičiui – „Žinios apie Biržų raj. gyventojų nuotaikas ryšium su ministerijų reorganizavimu ir apskričių naikinimu“, ten pat, b. 876, l. 3–4.
[19] Галина Яковлева, Сталин и победа в Великой отечественной войне в общественном мнении БССР во второй половине 1940-х гг., Советское государство и общество в период позднего сталинизма 1945–1953 гг. Материалы международной конференции, Москва: РОССПЭН, 2015, с. 79–80; Timothy Johnston, Peace or Pacifism? The Soviet ‘Struggle for Peace in All the World’, 1948–54, The Slavonic and East European Review, Vol. 86, No. 2, April, 2008, p. 259–282, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/ stable/25479199> [žiūrėta 2022 01 11].
[20] Plačiau žr.: Mindaugas Pocius, Vieningas lietuvių tautos atsakas Stalinui, Genocidas ir rezistencija, 1998, nr. 1, p. 115–120.
[21] 1945 07 12 Lavrentijaus Berijos raštas J. Stalinui, Viačeslavui Molotovui ir G. Malenkovui, ten pat.
[22] 1951 06 [diena nenurodyta] VKP(b) CK partinių, profsąjunginių ir komjaunimo organų skyriaus vedėjo pavaduotojo A. Dedovo ataskaitinis pranešimas VKP(b) CK sekretoriui G. Malenkovui, Советская жизнь 1945–1953, с. 629, 632.
[23] Ten pat, p. 633.
[24] Vieningai pasirašysime po Pasaulinės taikos tarybos kreipimusi! Tiesa, 1955 04 01; Lietuvos TSR Katalikų Bažnyčios atstovų pareiškimas, Tiesa, 1955 03 25, p. 3 ir kt.
[25] Plačiau žr.: Regina Laukaitytė, „Pavasarį Lietuva bus išvaduota iš bolševikų jungo“: 1955 metų pavasaris, Naujasis Židinys-Aidai, 2020, nr. 7, p. 33–39.
[26] Timothy Johnston, Peace or Pacifism? The Soviet ‘Struggle for Peace in All the World’, 1948– 54, The Slavonic and East European Review, Vol. 86, No. 2, April 2008, p. 281–282, prieiga per internetą: <https://www.jstor.org/stable/25479199> [žiūrėta 2022 02 19].
[27] Visiškai slaptas 1951 03 28/29 Lietuvos SSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo
L. Martavičiaus tarnybinis pranešimas „Apie „Amerikos balso“ antisovietines radijo laidas lietuvių kalba ir lietuvių nacionalistų naudojimąsi jomis“ SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojui Jevgenijui Pitovranovui ir SSRS MGB 2-osios pagrindinės valdybos viršininkui Fiodorui Šubniakovui, LYA, f. K-43, ap. 1, b. 17, l. 27–32. Šiame ir kituose pranešimuose apie pirmąsias Amerikos balso lietuviškas transliacijas buvo pateikiama gausybė citatų iš konfiskuotų laiškų nurodant jų autorius ir adresatus.
[28] Visiškai slaptas 1951 07 11 Šiaulių srities MGB skyriuje gautas agentūrinis pranešimas, LYA, f. K-19, ap. 1, b. 942, l. 24.
[29] Ten pat, l. 28–29.
[30] Visiškai slaptas 1955 03 14 Kupiškio raj. KGB įgaliotinio Jansono raštas KGB 4-osios valdybos viršininkui Juozui Obukauskui, LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 51.
