Lietuvos giriose, prie upeliūkščių ir ežerų vyksta partizaninis karas. Nuožmus ir atkaklus, kai nė viena pusė nepavargsta ir neketina pasiduoti. Dėl metro, dviejų ar penkių – tiek, kiek reikia prasiveržti į numatytą tikslą. Tylus. Jo aidas atsklinda tik retsykiais, kai į tas teritorijas atvyksta stebėtojų.
Prasidėjo jis prieš kelis dešimtmečius. Tuomet, kai žemė, vanduo, miškai vėl tapo privatūs, kai atgauta veiklos laisvė suskirstė į galinčius ir norinčius turėti didesnes ar dideles privačias teritorijas, turėti antrą, trečią būstą, poilsio rezidencijas ir kitus, kurie negali ar nenori jų turėti, bet turi įstatyme įrašytą teisę laisvai judėti bet kokios nuosavybės mišku, patekti prie bet kurio Lietuvos teritorijoj esančio vandens, nesvarbu, kas jo savininkas.
Privati nuosavybė ir jos ribojimai, siekiant įtvirtinti visų kitų teises arba viešąjį interesą. Šis įstatymais įtvirtintas prieštaravimas sukūrė prielaidas konfliktui, kai vienas gina savo teises, kitas – savo nuosavybę.
Jeigu pakeltume akis nuo popierių ir taisyklių, pradėtų matytis, jog abi pusės šiame pilietiniame kare yra teisios. Ir abi kaltos.
Žemių su mišku ar be jo tykioje vietoje prie vandens įgijęs, sukirmijusią sodybą atkūręs svajoja apie privatumą, pabėgimą nuo šurmulio, apie užtarnautą galimybę vienas pabūt su kuo nori ir kaip nori.
Savo sėkmę laisvojoje rinkoje į savo poilsį investavęs žmogus tikrai nenori tik vieno – rinkti savo valdoj svetimus butelius ir prezervatyvus. Tai niekada nebuvo ir nebus nei jo siekiamybė, nei svajonė. Kartą savo valdoj pamačius šias poilsio priemones, suveikia instinktas. Gintis. Tvora, rąstų sąvarta. Kaip nors, kad nuolatinio tako nepramintų.
Nieko apie šią nykią tvorų ir kitokių kliūčių dauginimosi priežastį nenutuokiantis, tik butelį vandens kuprinėje turintis keliautojas jaučiasi pažemintas ir socialiai surūšiuotas, kai tenka pabučiuoti vidury girios ar pakrantėje supintą vielos sieną.
Ar įmanoma taika?
Teoriškai reikalas neatrodo neįveikiamas. Vieni elgiasi civilizuotai, nemina savininkams ant nuospaudos. O šie susirenka dirbtinai sukurtas kliūtis ir su šypsena pasitinka keliautojus.
Praktikoje tai ir yra sunkiausia, nes žmonės skirtingi ir visiškai skirtingai gali suprasti, kas yra privatumas, ką reiškia būti gamtoje, koks svečio elgesio kodas tinkamas.
Dar sunkiau sutarti, kas turėtų žengti pirmą žingsnį – turistas ar privačios valdos kūrėjas. Geriausia būtų kartu, bet taip nebus.
Todėl ir greitos taikos nebus. Prievartos būdu užgesinus vieną karo židinį, įsiplieks kitas. Padėtį galima nebent sušvelninti. Tam reikia trečio veikėjo.
Dabar šiuos konfliktus sprendžiančios valdžios įstaigos veikia kaip baudėjai. Tiria, skiria baudas, nurodo, ką griauti. Tuo reikalas ir baigiamas. O kur kūryba?
Konflikto židiniai galėtų būti indikatorius. Jeigu žmones traukia kuri nors vieta, o ten – privačios valdos, šalia jų turėtų atsirasti viešųjų poilsio vietų ir takų. Padaryti tai turėtų ne savininkai, o savivaldybės ar seniūnijos. Žinoma, gali ir savininkai. Ir padaro. Ir tai veikia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
