Praėjusios savaitės audra apie save primins dar ilgai. Ji paliko ne tik išvartų miškuose ar pasikeitusį kraštovaizdį netekusiems medžių kaimynystės. Pavojingas ciklonas, kuriam Berlyno laisvasis universitetas suteikė vardą „Kirsti“, kirto ir per pasitikėjimą institucijomis. Šį kartą į nesusikalbėjimą dėl informavimo apie reiškinį sureagavo net prezidentūra.
Vėl kebeknė su žinutėmis į telefonus. Kažin, kiek šitam incidentui dėl informavimo įtakos turėjo prieš gerą mėnesį nepasitvirtinusi audros prognozė. Norisi tikėti, kad atsakingos institucijos veikia šaltai, racionaliai ir nuoskaudų viena kitai nelaiko. Situacija buvo neeilinė, o apkaltinti ką nors labai lengva. Pasipiktinti socialiniuose tinkluose, kaip tai nedvejodamas padarė atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano, turime teisę, bet įdomiau pažiūrėti, kodėl iš principo buvo įmanoma sutrikti šioje situacijoje.
Problemą galima įžvelgti paties netipinio reiškinio susidaryme. Kriterijai, kuriais remiantis siunčiami perspėjimai apie stiprų vėją, sukurti ne vasaros sezonui, o vėlyvam rudeniui ir žiemai. Vasarą tokių audrų Lietuvoje paprasčiausiai nebūna. Vasarą būna kitokių audrų.
Lietuvoje jos beveik visada susijusios su atogrąžų oro masėmis, kada virš mūsų susiduria du orų poliai. Šiltas drėgmės prisotintas tropinis oras ir vėsi vidutinių platumų oro masė. Ten vyksta kažkas panašaus į Olimpo dievų grumtynes, kurias mes patiriame kaip perkūniją, škvalinius vėjo sustiprėjimus, krušą ir gatves skandinančias liūtis. Tos grumtynės pasižymi savo trumpumu, liūtinio lietaus debesys vystosi tiesiog vietoje. Jos yra daug sunkiau prognozuojamos. Tokia turėjo būti Lietuvos teritoriją aplenkusi audra prieš mėnesį.
Praėjusios savaitės ciklonas turėjo visiškai kitokį pobūdį. Prognostiniuose žemėlapiuose jis išryškėjo prieš tris dienas ir jau tada pasigirdo pirmieji perspėjimai apie labai netipinį pavojingą procesą. Tokie drambliai atmosferoje tiesiog per dideli, kad imtų ir iš jos be pasekmių dingtų. Skirtingai nuo žaibiškų vasaros audrų, kurios nesunkiai gali nuklysti kelis šimtus kilometrų ir į konkretų kiemą nieko neatnešti, itin lėtai judančio ir kelių tūkstančių kilometrų teritoriją apglėbusio sūkurio poveikis paprastai numatomas daug tiksliau. Kitaip sakant, kad grėsminga prognozė šį kartą pasitvirtins, abejonių nebuvo.
Jau ne vienas specialistas pakartojo, kad dėl visko kalti medžių lapai. Kaip jau išdėsčiau, tokio stiprumo štormai mus paprastai aplanko rudenį ar žiemą. Vėjas, ir tas, kuris buvo prognozuotas, ir tas, kurį fiksavo meteorologinių stebėjimų tinklas, ne vasarą būtų tuos medžius kiaurai perėjęs. Šakų prilaužytų, vieną kitą išverstų, bet ne daugiau. Dabar įmirkę nuo lietaus ir lapų svorio medžiai susidūrė su milžiniška jėga, kurios laužiamąją jėgą dar sustiprino gūsingas vėjo pobūdis.
Peršasi išvada, kad net nusistovėję pavojingų reiškinių kriterijai turi būti peržiūrėti. Keičiantis klimatui iš atmosferos galima tikėtis labai netipinių pavojingų reiškinių, kokia ir buvo audra „Kirsti“.
Perspėjimas į mobiliuosius vis dar gana nauja praktika ir visuomenė į ją reaguoja nevienareikšmiškai. Intervencija į telefono ekraną yra labai asmeniška. Suprantamas institucijų noras netrikdyti žmonių pertekliniais perspėjimais, kurie dar ir nebūtinai pasitvirtina. Vis tik būti informuotam apie potencialų pavojų visada geriau nei būti neinformuotam.
Niekas dabar nepasakys, ar šį kartą žinutė būtų išgelbėjusi per audrą žuvusį žmogų. Galbūt būtų padėjusi apsaugoti šiek tiek daugiau turto. Norisi tikėti, kad audros pamokos bus išmoktos ir institucijos ateityje veiks ryžtingai, o gyventojai į telefonus atėjusius perspėjimus pasitiks ne su pašaipa, kad ir vėl čia tuščiai skalambija, o susikaupę ir suprasdami, kad jie skirti apsaugoti, o ne erzinti. Galbūt tada ir rankos niekam nedrebės tuos perspėjimus siunčiant.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
