Žolynai pagarbinti, laukai nuskusti, grybų pilni miškai – taip, dabar jau visi mato, kad jau ruduo. Tik šiltos dienos dar verčia vasaros gerbėjus ginčyti: „Ne, ne, dar vasarėlė.“
Ne, deja, gamtoje vasarėlė jau liepos pradžioje pradėjo trauktis, o rugpjūčio pradžioje ir su visam paspruko. Kas ją išsinešė? Kaip ir kasmet – čiurliai. Pastebėjot, kaip staiga miestuose pasidarė tylu, kaip staiga danguje neliko milžinišku greičiu lakstančių skeltauodegių lenktasparnių paukščių būrių? Pirmieji čiurliai šiemet paliko mūsų kraštą vos prasidėjus rugpjūčiui. Vėliau kas kelias dienas skirtinguose miestuose jie tilo, tilo ir iki Žolinės visiškai nutyko. Tik pavieniai užsilikę paukščiai dar kai kur vaidenasi. Greičiausiai bus kokie jaunikliai, kuriems reikėjo sustiprėti ir palaukti, kol jų plunksnos pasieks tokį ilgį, kad jie galėtų pirmą kartą šokti iš skylės dvyliktam aukšte, kristi ir pajusti pirmą savo skrydį. O tada kažkokiu būdu susirasti kelią į Afriką paskui giminaičius. Ir įdomiausia, kad randa.
Tylu ne tik miestuose, bet ir miškuose, tik pečialindos liūdnai cypsi ir genių kalenimas tesigirdi. Tiesa, žiogai bando padėtį taisyti, bet ir tai tyliau ir silpniau nei liepą.
O gandrai? Jie juk kantriai laukia išsirikiavę, žiūri ant savo kojų prisegtus išmaniuosius laikrodžius ir laukia tos Baltramiejaus dienos. Laukia, laukia ir nesulaukia. Jau senokai Baltramiejaus diena su gandrais nieko bendro neturi. Žolinė galėtų būti būtent ta gandrų išskridimo diena. Gal laikas pakeisti? Pirmieji gandrų būriai šiemet Afrikon patraukė pirmąją rugpjūčio savaitę. Gausiai traukė ir antrą savaitę, o masiškiausiai kilo dangun, suko ratus ir atsisveikino su mumis būtent apie Žolinę ir iškart po jos. Dar tikrai yra likę pavienių gandrų. Jie irgi lauks saulėtų rytų, kai sušilęs oras pakvies juos skrydžiui ir pakels į aukštybes. Iš kažkur kilęs mitas, kad gandrai mus palieka naktį. Tikrai ne, tik dieną, ir pirmoje jos pusėje. Gandrams reikia kylančio šilto oro, kuris padarytų visą sunkų darbą, nes jėgas reikia taupyti, o kelias (kartais net iki Pietų Afrikos) gali būti labai tolimas.
Tiesa, liaudis pastebi, kad, jei per gandrų palydėtuves lis, tai ruduo bus šlapias. Pažiūrėsim.
Taigi gandrai išskrido, paukščiai nutilo, liūdna miške? Oi, ne. Juk prasideda pats nuostabiausias ir laukiamiausias gamtos spektaklis – elnių ruja. Jau dabar naktimis girdėti tas neapsakomas maurojimas. Tačiau apie jį kitą kartą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
