Minus dvi galvos prezidento naudai. Taip prasidėjo antroji prezidento Gitano Nausėdos kadencija, Ingridai Šimonytei sutikus nusileisti ir siekiant konstruktyvaus darbo iš ministrų kabineto išprašius Arūną Dulkį ir Kęstutį Navicką. Šią savaitę pagaliau paaiškės, ar Gitanas Nausėda taip pat pasiryžęs ieškoti sutarimo ir pritars Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrai į Europos komisarus.
Kandidatą pasiūlyti Lietuva turi iki kito pirmadienio, todėl šią savaitę kelis mėnesius trukusi drama turės baigtis. Seimas kaip tik rinksis į neeilinę sesiją, tad būtų įmanoma iki pirmadienio turėti ne tik galimą pavardę, bet ir Seimo pritarimą kandidatūrai.
Ir čia antrą kadenciją dirbantis prezidentas vėl turės parodyti, kas jis yra. Ar užsispyręs kaip Vilija Blinkevičiūtė it užsuktas kartos: tinka bet kas, tik ne Landsbergis, ar pagalvos, kaip pagaliau įsirašyti į istoriją, o ne į reitingus.
Antroji kadencija tam įpareigoja. Galima sakyti, ir išlaisvina. Manau, kad prezidentui, norinčiam antrai kadencijai užsitikrinti ne Vilijos pašluostės reputaciją, o lyderio vaidmenį, paskirti G. Landsbergį eurokomisaru būtų netgi į naudą.
Pirmiausia, tokiu būdu jis pagaliau įrodytų, kad nėra kerštingas. Kad geba elgtis valstybiškai ir vertinti gebėjimus. Galiausiai ir galvoti apie savo politinę ateitį. Išsiuntus į Briuselį G. Landsbergį, tikiu, pritiltų net aršiausių prezidento kritikų maldeikiški balsai. Pats Landsbergis taip pat pritiltų Lietuvos politikoje, nes net pagal pareigas nebegalėtų kalbėti vienos valstybės labui ar jos vardu. Ir tai prezidentui būtų naudinga.
Bet dar svarbiau, kad prezidentas susidėtų taškus artėjančiai Seimo kadencijai. Parodytų socialdemokratams, kad nebus tik jų ruporas, koks atrodė esąs kelis pastaruosius mėnesius. Vilija pasakė, kad reikia versti Arūną Dulkį, ir Dulkys paaukotas. Vilija pasakė, kad reikia agituoti už Gintautą Palucką, ir akimirksniu Paluckas prezidentui tapo tinkamu kandidatu į premjerus. Vilija pasakys, kad koalicija su „Nemuno aušra“ neturi nieko bendra su antisemitizmo pripažinimu, ir Remigijų Žemaitaitį prezidentas skirs ministru?
Prezidentą remianti partija ir partijos stumdomas prezidentas yra skirtingi dalykai. Būtent dabar, spręsdamas dėl kandidato į Europos komisarus, G. Nausėda gali parodyti socialdemokratams, kad jis nebus jiems patogus. Kad apskritai nebus jų. Kad elgsis prezidentiškai ir būsimiems valdantiesiems bus ne mažiau griežtas, nei buvo konservatoriams ar „valstiečiams“.
Kad bus valstybės vadovas, sugebantis brėžti raudonas moralės linijas. Kad neprileis valstybės valdyti visokių tratatulių ir radikalų. Kad galvos apie valstybę ir tai, koks jis pats išliks valstybės istorijoje. Kaip įsiamžins.
Europos komisaro skyrimas – ne tas klausimas, kur prezidento žodis lemiamas. Čia pirmieji renkasi valdantieji ir valdantieji galiausiai balsuoja Seime. Tokia teisė, o ir per dvidešimt metų susiformavusi tradicija tokia, kad prezidentas turi priimti valdančiųjų pasirinkimą, jei jis tinka Europos Komisijos pirmininkei. Todėl G. Nausėda turi skaičiuoti, ar kovoje prieš konservatorius nepaaukos valstybės ir visos Europos Sąjungos interesų. O galiausiai, ar nepavers prezidento institucijos Vilijos tarnaite.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
