Žiemos šventės, kurių metu prie vaišių stalo tradiciškai susirenka giminaičiai, pasižymi ne tik dovanų, bet ir nejaukių situacijų ir net konfliktų gausa. Nenuostabu, nes giminaičiai neretai yra asmenys iš skirtingų socialinių burbulų, todėl visiškai normalu, kad jų pasaulėžiūros gali nesutapti. Nemalonios situacijos centre gali atsidurti ne tik aktualios temos, ties kuriomis poliarizuojasi nuomonės, bet ir esminiai, vertybiniai klausimai ar asmens tapatumas.
Paprastai visi susirinkę yra nusiteikę draugiškai, neturi jokių piktų kėslų, atvirkščiai, net nuoširdžiai stengiasi, kad šventė pavyktų, tačiau gerų norų neužtenka. Susikalbėjimas gali įvykti tik tuomet, kai įsigiliname į kito asmens vertybinę ir idėjinę perspektyvą, o ne tiesiog mėginame būti malonūs ir tolerantiški išorinei šios perspektyvos raiškai – drabužiams, gyvenimo būdui, mitybos pasirinkimams ir panašiai.
Ką tai reiškia – įsigilinti į kito asmens perspektyvą? Labai dažnai užtenka tiesiog paprastai ir atvirai paklausti, kažkaip taip, kai klausia vaikai, ir priimti atsakymą empatiškai, nuoširdžiai ir nevertindami. Tačiau net jei mokame formuluoti klausimą tiesiai, neįvyniodami jo į savo paties išankstinius nusistatymus, negalime būti tikri, kad tas, kurio klausiame, nepasijus taip, lyg būtų peržengta jo asmeninė saugumo zona, ir nesureaguos gynybiškai. Todėl kalbos prie stalo taip dažnai sukasi paviršiuje, lyg jis būtų saugus. Deja, tačiau tai, kas paviršiuje atrodo tik maži akmenukai, yra ledkalnių paviršiai, už jų užkliūdami sukeliame vibraciją visame ledkalnyje, kuri rezonuoja, sklinda gilyn vis stiprėdama, kol pažadina ant dugno miegančius demonus.
Todėl aš tiesiog viską aprašysiu čia ir klausinėti nebereiks.
Šventinis vakaras. Šeimininkai, norėdami parodyti pagarbą ir svetingumą, paruošia skanius patiekalus, atsižvelgdami į kiekvieno svečio mitybos įpročius. Tarp jų yra ir veganas.
Tačiau, nepaisant nuoširdžių pastangų ir veganui skirtų augalinių patiekalų, neretai kyla įtampa. Kodėl? Įtampos šaltinis yra ne tiek mitybos skirtumai, o skirtingos vertybinės sistemos, iš kur šie skirtumai kyla. Visavalgiai, nepaisant geriausių ketinimų ir nuoširdaus rūpesčio, kad veganai gautų sau tinkamo maisto, nesupranta, kad iš tiesų veganams svarbu ne prisikimšti pilvą, kad jie nevalgo gyvūnų ne dėl to, kad „tokia mada“, ne dėl sveikatos, o todėl, kad lėkštėje jie mato ne patiekalą, o skausmą, smurtą, mirtį. Visavalgiams veganizmas (kaip ir visi -izmai) asocijuojasi su ideologija, o savo mėsos valgymo jie nemato kaip nulemto ideologijos. Būtent šis visavalgių manymas, kad jų mityba yra natūrali, o ne suformuota ideologijos, ir tampa nejaukių situacijų ir nesusikalbėjimų esmine priežastimi net tarp tų žmonių, kurie nusiteikę pozityviai vieni kitų atžvilgiu.
Nors šiame tekste toliau analizuosiu veganų ir visavalgių tarpusavio susikalbėjimą sunkinančias aplinkybes, iš tiesų viskas yra apie principą, kai susiduria dvi socialinės žinojimo sistemos – represuojama ir represuojanti, nišinė ir masinė, silpna ir galinga. Kaip panašias, vieną su kita susijusias sistemas galima būtų pamatyti ekocentrizmą ir antropocentrizmą, LGBTQ ir heteroseksualumo absoliutizavimą, žmogaus teises ir rasizmą, feminizmą ir patriarchatą ir t. t.
Kiekviena šių sistemų suteikia vertybinį pagrindą ir nulemia žmogaus kasdienį elgesį, tačiau viena iš kiekvienos šių duo yra dominuojanti visuomenėje, nors ja besivadovaujantys asmenys dažnai to neįsisąmonina, ji priimama kaip natūrali, todėl visuomenėje sistemiškai normalizuojama. Dėl šios priežasties vertybės ir poreikiai, kylantys iš represuojamos žinojimo sistemos, yra nuolat pažeidžiami, ja besivadovaujantys žmonės nuolat patiria neteisybės jausmą, kurio nors truputį radikalesnė raiška plačiosios visuomenės suprantama kaip normos pažeidimas ir vertinama kaip nepriimtina. Tokiu būdu silpnesnės sistemos atstovams nėra kitos išeities, kaip prisitaikyti prie dominuojančios sistemos ir savąsias vertybes ginti nuosaikiai, nuolat leidžiantis į kompromisus, arba tapti autsaideriais ir marginalais.
Veganas, atsidūręs šioje aprašomoje šventėje, nėra naujokas. Jis veganas jau daugiau nei dešimtį metų, todėl šypsosi, dėkoja už maistą, palaiko pokalbį. Veganas jaučiasi dėkingas, kad jam siūlomas specialiai pagamintas augalinis maistas, nes yra tekę sėdėti prie šventinio stalo, kuriame į lėkštę buvo įdėta šieno, o šeimininkai leipte leipo juokais. Veganas nieko neaiškina ir nemoralizuoja nepaklaustas, nes jau žino – kiekvienas veganas pereina šią stadiją – kad ir patys logiškiausi, moksliniais faktais pagrįsti augalinės mitybos argumentai nepramuša karnizmo gynybinių mechanizmų sienos, jei ši siena dar pati nepasiruošusi griūti.
Etnografiniai tyrimai rodo, kad karnizmo gynybiniai mechanizmai dažniausiai ima klibėti ir griūva ne dėl mokslinių faktų ar logiškai išprotavus, o netikėtai užmezgus kontaktą su gyvūnu, patiriant laukinę gamtą ar meno kūrinius, todėl ir šiuo tekstu nemėginu jūsų „užverbuoti“ ir atversti į veganizmą. Šis tekstas skirtas parodyti, kad karnizmas yra socialiai sukonstruotas pačių žmonių, o ne natūrali duotybė.
Tradicinėse visuomenėse žmogaus ir gyvūno santykis yra kitoks – visi prijaukinti ar laukiniai gyvūnai suprantami kaip savotiškos asmenybės, turinčios savo vardą, charakterį, poreikius, todėl net ir jų žudymas atliekamas kaip tam tikras ritualas, prisiimama atsakomybė už gyvybę, siekiama panaudoti ir taip pagerbti bei įprasminti kiekvieną gyvūno kūno dalį, niekada nežudoma šiaip sau. Pramoninė gyvulininkystė visai kitokia – masinės gamybos ekonomikoje visos gyvybės formos tampa beasmeniais ištekliais, produkcija, kuriai nesuteikiama galimybė patenkinti natūralių poreikių gyventi, judėti, tyrinėti pasaulį ar rūpintis savo palikuoniais net laikinai.
Socialinė psichologė Melanie Joy mano, kad egzistuoja tam tikra kultūriškai susiklosčiusi nematoma įsitikinimų sistema, ideologija, skirta gyvūnų išnaudojimui pateisinti, pagal kurią gyvūnų išnaudojimas priimamas kaip neišvengiama ir natūrali žmogiškosios kultūros dalis. Ji siūlo šį reiškinį vadinti karnizmu (carn – lot. „mėsa“). Karnizmą gina ir stiprina įvairūs gynybiniai mechanizmai ir nekvestionuojamos prielaidos. Mokslininkė tyrinėja, kaip ši ideologija veikia mūsų protus ir sukuria paradoksalią situaciją – žmonės geba mylėti ir atjausti tam tikrus gyvūnus, tuo pačiu metu valgydami kitus, nepaisydami faktų, kad maistui naudojami gyvūnai turi asmenybes, emocijas ir poreikius, kurie yra ne mažiau unikalūs, kaip mūsų mylimų kačių ir šunų.
Pasak Melani Joy, kadangi karnizmas yra neapčiuopiamas ir persmelkęs visą mūsų kultūrą bei kasdienybę, žmonės retai suvokia, kad gyvūnų valgymas yra pasirinkimas, o ne duotybė. Mėsą valgančiose kultūrose visame pasaulyje žmonės retai susimąsto, kodėl jie valgo vienus gyvūnus, o ne kitus, arba kodėl apskritai valgo kokius nors gyvūnus. Tačiau kai valgyti gyvūnus nėra būtinybė (o taip yra daugeliui šiuolaikinio pasaulio žmonių), tada tai yra pasirinkimas, o pasirinkimas visada kyla iš įsitikinimų.
Kol nesuvokiame, kad mus veikia karnizmas kaip ideologija, tol negalime laisvai rinktis maisto – nes be sąmoningumo nėra laisvo pasirinkimo galimybės. Karnizmas yra dominuojanti tikėjimo sistema. Tai reiškia, kad ji taip paplitusi, jog jos principai ir praktika laikomi sveiku protu, bendrosiomis žiniomis, o ne tiesiog paplitusiu nuomonių rinkiniu. Todėl karnizmo šališkumas lieka nepastebėtas. Pavyzdžiui, dauguma žmonių nežino, kad studijuodami mitybą jie iš tikrųjų studijuoja karnistinę mitybą.
Kartais klaidingai karnizmas vadinamas tradicija, tačiau tradicinis gyvūnų naudojimas, kaip buvo minėta, skiriasi nuo pramoninio, kurio esmė – normalizuoti sisteminį smurtą prieš gyvūnus. Daugumai šiuolaikinių žmonių smurtas ir žiaurumas nėra priimtini, todėl gyvulininkystės pramonės realybė slepiama nuo plačiosios visuomenės.
Gyvos, jaučiančios būtybės kankinimas ir žudymas visiems žmonėms (išskyrus nedidelį procentą sociopatų) nepatinka, nes sukelia gailestį, užuojautą, nemalonų pažeisto teisingumo jausmą, dauguma žmonių savo noru nepažeistų šių vertybinių principų ir nepalaikytų nereikalingo smurto prieš kitas gyvas būtybes. Karnizmas, panašiai kaip ir kitos represinės žinojimo sistemos, pavyzdžiui, rasizmas, naudoja psichologinius gynybos mechanizmus, kurie iškreipia mūsų mintis ir blokuoja natūralią empatiją, todėl vartojame gyvūninius produktus iš esmės veikdami prieš savo pačių bazines vertybes. Kitaip tariant, karnizmas leidžia mums negalvoti ir nejausti.
Karnizmo gynybos mechanizmai paslepia prieštaravimus tarp mūsų vertybių ir elgesio, todėl nesąmoningai darome išimtis tam, ką paprastai laikytume neetiška. Kaip veikia karnizmo išugdyti psichologiniai gynybos mechanizmai, Melani Joy parodo atlikdama tokį eksperimentą: parodomas patiekalas, kuris atpažįstamas kaip vištienos kepsnys. O po to ji pasiūlo įsivaizduoti, kad šis patiekalas pagamintas iš jūsų mylimo šuns mėsos. Kiekvienas, kuris nuoširdžiai leidžia savo protui dalyvauti šiame eksperimente, pajus užplūstantį pasibjaurėjimą. Tačiau karnizmas toks stiprus, kad ne vienas spyriosis, pats save ir aplinkinius mėgins įtikinti, kad mielai suvalgytų ir savo šunį, jei tik būtų skaniai pagamintas.
Nes pagrindinė karnizmo gynybos priemonė yra disociacija arba neigimas: jei neigiame, kad problema apskritai egzistuoja, mums nereikia nieko daryti.
O, kaip mielai nieko nedarytų veganai. Juk jie taip pat, kaip ir visi kiti tiesiog nori užsiimti savo mėgstama veikla, turėti šeimą, draugų ir tiesiog sau ramiai bei maloniai gyventi. Nors visuomenėje paplitusiuose stereotipuose veganai vaizduojami kaip pernelyg emocingi moralistai, bet kokia proga kalbantys apie veganizmą, iš tiesų yra atvirkščiai. Jie dažniausiai prabyla tik tada, kai jau nebegali tylėti. Kai galvoje į šipulius sudužta karnizmo gynybinių mechanizmų siena, tenka gyventi labai žiauriame ir neteisybės kupiname pasaulyje, kuriame labai greit įsitikini, kad beveik nieko pakeisti negali. Netekęs gynybos mechanizmų, kiekviename žingsnyje matai smurtą, todėl emocijos ilgainiui atbunka, nes kitaip tiesiog neturėtum jėgų išgyventi. Teisybės jausmas etinio vegano sąmonėje yra gyva, nuolat kraujuojanti žaizda, po truputį randėjanti, bet ir vėl atsinaujinanti kasdienėse, aplinkinių požiūriu neutraliose situacijose. Nenuostabu, kad po truputį tampi mažiau puristiškas savo lėkštėje, kartu ciniškas ir ironiškas, ypač pastebėdamas situacijas, kai žmonės selektyviai dėl savo galvoje slypinčių ideologijų renkasi vienas gyvas būtybes atjausti, o į kitų smurtinę mirtį žvelgia abejingai. Ir čia aš turiu omeny ne tik karves ir kačiukus, bet ir žmones.
Neretai veganai plačiosios visuomenės pamatomi kaip radikalai, užjaučiantys gyvūnus labiau nei žmones, tačiau dažniausiai tai netiesa – daugelis etinių veganų geba įžvelgti patį principą, todėl atjaučia tuos skriaudžiamus žmones, kurių diskriminacija nėra visuotinai pripažįstama, tuos, kurie neturi lygių teisių ir galimybių dėl sistemiškai įsigalėjusių represinių ideologijų. Nors kiekvienos priespaudos sistemų aukų grupės patirtis visada bus unikali, sistemos struktūriškai panašios. Jei siekiame sukurti teisingesnę visuomenę, natūralu, kad turime stengtis į savo analizę įtraukti visas represines ideologijas, įskaitant karnizmą.
Karnizmo gynybiniai mechanizmai tokie stiprūs yra ir todėl, kad evoliuciškai esame užprogramuoti rūpintis, kad maisto nepritrūktų ir kad nesuvalgytume ko nors nuodingo. Todėl mus psichologiškai ramina nuo vaikystės įprasti skoniai ir tradiciniai patiekalai, o į aplinkinių siūlymus koreguoti racioną automatiškai reaguojame gynybiškai, lyg būtų kėsinamasi į mūsų gyvybę. Veganai, lygiai taip pat kaip ir visi žmonės, nori jaustis saugūs valgydami įprasto skonio patiekalus, būtent todėl gaminamas augalinis pienas, sūris, mėsa, kurių maistinės ir skonio savybės mažai skiriasi nuo gyvūninės kilmės. Tokius produktus mielai ragauja ir neveganai, tiesiog žmonės, norintys maitintis sveikiau, ar siekiantys mažinti gyvulinės kilmės produktų vartojimą dėl aplinkosauginių priežasčių.
Kadangi tokie produktai visame pasaulyje tampa vis populiaresni, gyvulininkystės pramonės atstovai ėmė įžiūrėti pavojų. Ši situacija iki šiol nematomą karnizmą kaip represuojančią ideologiją leidžia pamatyti ir tiems, kurie iki šiol dar vis manė, kad jis išsigalvotas. Gyvulininkystės pramonės lobistai siekia uždrausti augalinės kilmės maisto produktus vadinti žmonėms įprastais pavadinimais, tokiu būdu rūšiuodami produktus ne pagal skonį ir išvaizdą, o pagal jų kilmę. Motyvuojama, kad taip žmonės nebus klaidinami, tačiau iš tiesų jie siekia psichologinio poveikio, kad žmonės intuityviai pasirinktų gyvūninius produktus. Pavyzdžiui, augalinis riebalų mišinys iš tiesų skamba kažkaip nemaloniai ir bauginančiai, tarsi tai būtų kažkas dirbtino ir todėl nesveiko. Tačiau žmonija nuo seniausių laikų kūrybiškai kūrė maisto produktams pavadinimus, o sviestas, sūris ir pienas galėjo reikšti tekstūrą, formą ir išvaizdą – riešutų sviestas, obuolių sūris, aguonų pienas.
Dėl šių sudėtingų kompleksinių priežasčių, nors mokslininkai ir aktyvistai pateikia vis naujų duomenų apie augalinės mitybos naudingumą, nematoma karnizmo ideologija generuoja vis naujas gynybines strategijas žmonių galvose. Situacijos sudėtingumą nulemia ir tai, kad gyvulininkystė yra milžiniška infrastruktūra, susijusi su kitomis pramonės šakomis, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra. Pavyzdžiui, antibiotikų gamintojų verslas galbūt žlugtų, nes žmonės suvartoja tik mažą dalį šių vaistų, šimtai tūkstančių tonų antibiotikų sušeriama fermų gyvūnams. Nors antibiotikų vartojimas gyvulininkystėje daugelyje šalių imtas kontroliuoti – yra ištirta, kad gyvulininkystėje vartojami antibiotikai su gyvūnu šlapimu ir mėšlu patenka į aplinką, o dalis su mėsa patenka į žmonių organizmus, tačiau be vaistų išauginti gyvūnus fermose labai sunku, gal net neįmanoma. Taip yra dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, arti vienas kito auginami gyvūnai greitai užsikrečia įvairiomis ligomis, todėl antibiotikai dedami į pašarą profilaktiškai, be to, jie pagreitina gyvūnų augimą. Kita priežastis dažniausiai nutylima, nes būtent ji verčia žmones pasijusti nejaukiai, nejaukiau nei faktas apie gyvulininkystės nulemtą antibiotikams atsparių bakterijų problemą. Tačiau būtent ji parodo, kad tokia masinė pramoninė gyvulininkystė, kokia ji yra dabar, negali išsiversti be vaistų ir antibiotikai tėra vieni iš jų. Fermų gyvūnai auginami tokiomis sąlygomis, kurios nepatenkina net minimalių jų natūralių poreikių, todėl, paprastai tariant, jie nelabai turi motyvacijos gyventi apskritai. Organizmo gyvybinės sistemos išsijungia tiesiog iš liūdesio. Daugelis nėra matę saulės šviesos, nėra žengę žingsnio ant žolės. Pieno pramonėje karvės ne tik neturi galimybės žindyti savo veršiuko, bet dažniausiai po gimdymo joms neleidžiama net jo nuprausti, pauostyti, tiesiog nors trumpam pabūti šalia. Ne, nebandau implikuoti žmogiškų jausmų karvėms. Rašau apie karviškus jausmus – biologai teigia, kad karvės turi ypač stiprų rūpinimosi palikuoniais instinktą.
Neišvengiamas žiaurumas gyvulininkystėje daro įtaką ir šiame sektoriuje dirbantiems žmonėms. Yra mokslinių tyrimų, kurie nagrinėja psichologinių problemų, įskaitant potrauminio streso sutrikimą (PTSD), paplitimą tarp skerdyklų darbuotojų. JAV atliktame tyrime nustatyta, kad tarp skerdyklų darbuotojų PTSD yra statistiškai reikšmingai labiau paplitęs nei JAV populiacijoje. Be to, buvo pastebėtas didesnis smurto ir nusikalstamumo lygis tarp skerdyklų darbuotojų. Kitas JAV atliktas tyrimas parodė, kad skerdyklų darbuotojai dažniau areštuojami dėl smurto ir išžaginimo, palyginti su kitų pramonės šakų darbuotojais.
Gyvulininkystės pramonė toli gražu nėra vien moralinė problema. Gyvulininkystė yra vienas didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų – metano ir azoto oksidų – šaltinis. Šios dujos yra stipresnės nei anglies dioksidas (CO2) ir turi didesnį poveikį klimato kaitai. Amazonės miškų kirtimas galvijų ganykloms kurti yra viena pagrindinių miškų naikinimo priežasčių šiame regione.
Moksliniai tyrimai rodo, kad perėjimas prie mažiau gyvūninės kilmės produktų reikalaujančios dietos gali žymiai prisidėti prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo.
Augalinės kilmės maisto gamyba reikalauja mažiau žemės ir vandens nei gyvulininkystė, be to, augalinė mityba gali padėti sumažinti miškų kirtimą ir biologinės įvairovės nykimą, nes žemės plotai, kuriuose auginami pašarai, galėtų būti naudojami žmonėms skirtiems maistiniams augalams auginti. Augalinės kilmės maisto produktai paprastai reikalauja mažiau energetinių išteklių gamybai ir transportavimui.
Žmogaus reikmėms auginami gyvūnai sudaro didžiąją dalį visų pasaulio žinduolių masės. 2018 m. paskelbtoje mokslinėje studijoje, kuri buvo publikuota žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America“ (PNAS), teigiama, kad apie 60 proc. visų žinduolių (pagal svorį) yra žemės ūkio gyvūnai, daugiausia galvijai ir kiaulės.
Žmonės sudaro apie 36 proc. visų pasaulio žinduolių masės. Laukinių žinduolių, pvz., laukinių elnių, banginių, beždžionių ir kitų, dalis yra mažytė ir ji kasdien tik mažėja. Minėtoje studijoje nurodoma, kad laukiniai žinduoliai sudaro tik apie 4 proc. visų žinduolių masės.
Šie skaičiai net ir be didelių išaiškinimų parodo, kokią milžinišką įtaką gyvulininkystė daro mūsų planetos biosferai.
Visa tai mėgina pamiršti veganas prie jūsų šventinio stalo. 60 procentų šen ar ten, et, koks skirtumas. Jis ne nustėręs ir ne piktas, tiesiog spokso į raudoną mišrainę, stengdamasis nepastebėti šaltienos, nesijaudinkite, viskas gerai. Pakalbėkime apie ką nors malonaus. Ne, tik ne apie naują Trakų nacionalinio istorinio parko direktorių ir ne apie tai, kad prezidentas turbūt nevetuos naktinių taikiklių įteisinimo medžioklėje, tų laukinių gyvūnų pilna, beveik visi 4 proc. visų žinduolių masės. Juk Kalėdos. Pasimėgaukime aguonų, vandens ir cukraus mišiniu.
