2019 metų Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas pripažinti Lietuvos partizanų naikinimą genocidu iš dalies nacionalinės grupės pagrindu sukėlė daug diskusijų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Šis teismo sprendimas atspindi ne tiek teisinį, kiek moralinį sovietinių nusikaltimų regione įvertinimą, kuris gali turėti esminių pasekmių istorijos interpretacijai ir simbolinio teisingumo sovietų aukoms įgyvendinimui. Ar galima šį teismo sprendimą, kartu su panašius klausimus palietusiomis Estijos ir Latvijos bylomis, laikyti Baltijos šalių Niurnbergu – momentu, kai pagaliau pripažįstama ir teisiškai įtvirtinama istorinė neteisybė Baltijos šalių atžvilgiu?
Apie teismo sprendimo kontekstą, jo svarbą ir galimas pasekmes tiek Lietuvai, tiek kitoms Baltijos šalims bei platesnei tarptautinei bendruomenei, kalbiname teisės istorikę, socialinių mokslų daktarę Dovilę Sagatienę, kuri savo tyrimą šia tema pristatė Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Totalitarizmų nusikaltimai: teisingumas ir atmintis XXI amžiuje“ susirinkusiems Europos atminties ir sąžinės platformos organizacijų vadovams.
– Koks apskritai yra ir kuo svarbus būtent EŽTT vaidmuo teisiant už sovietinius nusikaltimus? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad juos teisiškai vertinti yra Tarptautinio Baudžiamojo Teismo kompetencija.
– Nors Hagoje yra du tarptautiniai baudžiamieji teismai, tačiau pasiekti bent moralinio pripažinimo, kad tam tikri sovietų nusikaltimai lietuvių tautos, konkrečiai partizanų atžvilgiu, buvo genocidas, galėjome tik pasitelkdami EŽTT galimybes. Kreipimasis į kitus teismus nebūtų buvęs efektyvus dėl tam tikrų teisinių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl ribotos šių teismų jurisdikcijos tiek asmenų, tiek nusikaltimų atžvilgiu. Tai buvo vienintelis būdas pasiekti bent simbolinį teisingumą sovietų aukoms. EŽTT tikrai nėra baudžiamasis teismas, jis neturi tiesioginės jurisdikcijos spręsti šiuos klausimus, kaip kiti du minėti teismai, bet simbolizmas praeities nusikaltimų kontekste taip pat yra svarbus. Todėl mūsų politikų, teisininkų elitas nuo 1990-ųjų metų pradėjo kurti teisinių veiksmų strategiją, kuri per 30 metų, aišku, daug kartų keitėsi, bet iš esmės buvo nukreipta į paiešką geriausio kelio, suteiksiančio norimą teisinį rezultatą. Pasitelkta strategija siekti bent simbolinio teisingumo sovietų aukoms, nes jis yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir Niurnbergo procesas, teisiškai vertinęs nacių nusikaltimus.
Be to, strategija kreiptis į EŽTT ir siekti simbolinio teisingumo irgi galėjo nepasiteisinti, jeigu nuteistieji nacionaliniuose teismuose nebūtų kreipęsi į EŽTT, kad Lietuva ar kitos Baltijos šalys pažeidė jų teises juos nuteisdama už sovietinius nusikaltimus. Taigi galutinis rezultatas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų, kurie vykdė sovietinius nusikaltimus, todėl Lietuva, kaip Latvija, bei Estija, gana stipriai rizikavo, kad šios bylos nepasieks EŽTT. Teisinis mechanizmas veikia taip, kad į EŽTT kreiptis dėl pažeistų žmogaus teisių gali tik tas, kas yra nepatenkintas nacionalinio teismo sprendimu. Taigi ir šiuo atveju kreiptis galėjo tik nuteistasis, kuris skundėsi, jog buvo neteisingai nuteistas Lietuvos nacionalinių teismų. Skundus EŽTT pateikė du Lietuvoje nuteisti asmenys – Vytautas Vasiliauskas ir Stanislovas . Drėlingas. Taigi EŽTT tapo simboliniu sovietinių nusikaltimų Niurnbergu dėl pačių sovietinių nusikaltimų vykdytojų pastangų: minėti nuteistieji galėjo tiesiog nesikreipti į EŽTT ir viskas būtų galėję pasibaigti nacionaliniuose teismuose, kurių sprendimai, deja, nesukelia pakankamo tarptautinio efekto.
– Kodėl teisingumas galėjo būti pasiektas tik simbolinis ir kodėl galėjo būti nagrinėjamas tik šiame teisme?
– Mano minėtuose tarptautiniuose teismuose yra labai stiprių jurisdikcinių apribojimų, dėl kurių kreiptis į juos buvo problematiška, ir Lietuvos teisininkai puikiai tą suvokė, todėl liko EŽTT kelias, bet jis labiau priklausė nuo nuteistųjų nepasitenkinimo nacionaliniais verdiktais. Taigi EŽTT Niurnbergu Baltijos šalių atžvilgiu tapo tarsi ne savo noru, bet tai buvo vienintelis kelias, kuris, nors ir kėlė labai daug klaustukų ir priklausė nuo daugybės aplinkybių, visgi pasiteisino.
– Į EŽTT kaip atsakovės pateko visos trys Baltijos šalys. Koks buvo bylų prieš Estiją ir Latviją kelias, ar jos šiame teisme atsidūrė tokiu pat būdu?
– Vienintelė Lietuva pateko į šį teismą su pokarinio genocido sąvokos klausimu ir siekiu ją keisti, plėsti, nes sovietiniai nusikaltimai nepatenka į šios sąvokos apibrėžtį – tokią, kokia ji yra suformuluota 1948 m. Genocido Konvencijoje. Bet prieš lietuvius į šį teismą kreipėsi nuteistieji sovietinių nusikaltimų vykdytojai iš Estijos ir Latvijos. Pirmieji buvo estai, nes jau 2004 m. buvo kelios bylos, kuriose nuteistieji kreipėsi dėl to, kad buvo neteisingai nuteisti estiškų teismų už sovietinius nusikaltimus.
– Gal galite trumpai papasakoti apie visų Baltijos šalių bylas, kurios pasiekė EŽTT ir kokios jos turėjo reikšmės?
– Estiškoje byloje klausimas buvo dėl sovietinių nusikaltimų, konkrečiau, sovietinių deportacijų Estijoje. Šioje byloje buvo labai svarbu tai, ką teismas pasakė tarp eilučių. Teismas galų gale pripažino, kad sovietinis režimas buvo neteisėtas, kad laikotarpis nuo 1940–1941 ir 1944–1990 metų buvo Baltijos šalių okupacija. Tai labai svarbu, nes visą tą laiką, kol buvome okupuoti, Vakarams buvo sakoma, kad patys įstojome į SSRS, buvo organizuojami parodomieji rinkimai, važiuojama į Maskvą vadinamosios saulės parvežti, atliekami kiti ritualai, kad būtų parodoma, jog, neva, patys norėjome tapti SSRS dalimi. Galų gale, 2004 m., praėjus praktiškai 15 metų po nepriklausomybės atgavimo, baltiškas balsas, kad mes neprisijungėme prie Sovietų Sąjungos, o buvome okupuoti, pasiekė mūsų europiečius partnerius. Tai buvo pirmas svarbus žingsnis siekiant keisti vakariečių suvokimą apie Baltijos šalių patirtį ir tikrąją sovietinio režimo prigimtį.
– Dėl ko kreipėsi latviai?
– Latviškoje byloje situacija buvo kita. Joje buvo nuteistas vadinamasis sovietinis partizanas. Sovietinis partizanas yra kas kita, nei lietuvių, latvių ar estų partizanai. Sovietiniai partizanai buvo tie, kurie kovojo prieš mūsų tautas, prieš mūsų nepriklausomas valstybes.
Tokie partizanai kaip sovietinis partizanas Vasilijus Makarovičius Kononovas Rusijos istorijos naratyve užima ypatingą vietą. Jie reprezentuoja sovietų valdžią okupuotose valstybėse, nes šie žmonės rėmė sovietinio režimo įsitvirtinimą. Tai patvirtina ir Rusijos reakcija, kai Latvijoje buvo pradėta byla prieš sovietinį partizaną, kuris išžudė civilius Latvijos kaimo gyventojus, nes Rusija suteikė tam nuteistajam savo pilietybę. Atrodo, simboliškas gestas, bet tai teisiškai suteikė tam tikrą apsaugą. Įdomu tai, kad 2008 m. EŽTT priėmė sprendimą, kad Latvija pažeidė žmogaus teises nuteisdama jį, o 2010 m. pakeitė sprendimą ir pasakė, kad Latvija viską padarė tinkamai ir žmogaus teisės nebuvo pažeistos.
Tai buvo didžiulis smūgis Rusijai dezinformaciniame hibridiniame kare, kuris jau buvo prasidėjęs tuo metu mūsų regione, tik mes visų požymių nematėme taip, kaip matome dabar. Taigi tuomet buvo paneigtas mitas, kad sovietų partizanai ir sovietų armija buvo išvaduotojų nuo nacių armija. Buvo pasakyta, kad sovietai darė tokius pat nusikaltimus, kokius darė naciai. Buvo parodyta, kad net ir būdami nugalėtojai Antrajame pasauliniame kare, jie tikrai nebuvo tie, kuriems nėra taikytinos karo taisyklės. Tai irgi labai susiję su klausimu, kodėl nebuvo jokio sovietinio Niurnbergo, nes Sovietų Sąjunga buvo nugalėtojų pusėje, ji nebuvo teisiama, o Niurnberge dalyvavo prokurorų vaidmenyje ir, teikė įrodymus apie nacistinės Vokietijos nusikaltimus. Sovietai niekad nebuvo teisiami, nors dar 50 metų po karo darė nusikaltimus – trėmė, slopino partizaninius judėjimus, žudė, o pasibaigus deportacijoms taikė kitokias represines priemones. Suvokimas, kad nugalėtojai neteisiami, buvo labai palankus sovietiniam režimui ir jie labai ilgą laiką išvengė bet kokios atsakomybės už savo nusikaltimus, net simbolinės.
– Kuo buvo išskirtinė Lietuvos byla?
– Ji buvo išskirtinė tuo, kad vieninteliai lietuviai tarp Baltijos šalių ir ne tik tarp Baltijos šalių – to nedarė nei ukrainiečiai, nei kartvelai, nei baltarusiai – nusprendė teigti ir įrodinėti teisiškai, kad tam tikri sovietų nusikaltimai gali būti laikomi genocidu. Genocido nusikaltimą įrodyti yra ypač sunku. Žinome, kad genocido sąvoka yra tapusi bendrine, bet pirmiausia tai yra teisinė sąvoka, kuri buvo priimta 1948 m. Genocido Konvencijoje po Antrojo pasaulinio karo. Tai reiškia, kad šią sąvoką formavo karo nugalėtojai. Tarp nugalėtojų buvo Sovietų Sąjunga, kuri jokiu būdu negalėjo leisti, kad konvencijoje atsirastų teisinė formuluotė, kuri leistų patraukti atsakomybėn už sovietų nusikaltimus. Tuo buvo suinteresuota ir Amerika, ir visos didžiosios buvusios kolonijinės imperialistinės valstybės. Nes jeigu jos būtų išplėtusios genocido sąvoką ir pasakiusios, kad tam tikros grupės patenka į genocido sąvokos apimtį, būtų iškilusi grėsmė joms pačioms atsakyti už įvairius praeities nusikaltimus tam tikrų grupių atžvilgiu.
1992 m., jau po nepriklausomybės atgavimo, mes, drauge su kitomis Baltijos šalimis, galų gale prisijungėme prie šios konvencijos, bet joje įvardyta siaura genocido sąvoka mums, lietuviams, nebetiko. Kitos Baltijos šalys net nemėgino bylinėtis dėl genocido sąvokos. Estiškoje byloje buvo įrodinėjami nusikaltimai žmoniškumui, o latviškoje byloje – karo nusikaltimai. Tai yra visiškai skirtingi dalykai, nes genocidas gina grupę žmonių ir šis nusikaltimas gali būti padaromas ir karo, ir ne karo metu, kuo jis iš esmės ir skiriasi nuo kitų nusikaltimų. Teisininkai turėjo labai apgalvoti, kaip įrodyti genocido nusikaltimą. Lietuva buvo užstrigusi net ne ties tuo, kad reikėjo įrodyti genocidinę tyčią t. y. faktą, kad buvo vykdomas genocidinis planas ir buvo siekiama išnaikinti tam tikrą grupę žmonių, bet ties tuo, kad pagal genocido sąvoką yra ginamos kelios specifinės grupės, t. y. religinės, nacionalinės, etninės ir rasinės, bet ne socialinės ir politinės grupės, kurios būtų idealiai tikusios sovietų nusikaltimų atveju. Pastarosios grupės buvo įrašytos 1946 m. priimtoje Genocido rezoliucijoje, bet iš 1948 m. konvencijos buvo pašalintos, pasipriešinus tam tikroms šalims.
– Kaip klostėsi pati byla?
– Nacionaliniuose įstatymuose Lietuva priėmė platesnę genocido sąvoką, negu ji buvo numatyta tarptautinėje konvencijoje, įtraukė socialines ir politines grupes. Kai Lietuvos teismuose buvo nuteistas Vytautas Vasiliauskas, kad jis, dalyvaudamas partizanų sulaikyme ir nužudyme, vykdė genocidą, mums reikėjo įrodyti, jog partizanai priklausė kuriai nors iš genocido ginamų minėtų grupių. Tuo pagrindu, kad tą numatė tik nacionalinis, o ne tarptautinis įstatymas, mes iš esmės ir pralaimėjome bylą EŽTT.
Galų gale, kai atėjo antroji – Stanislovo. Drėlingo byla – lietuviai pasielgė kitaip. Jie pradėjo įrodinėti, kad partizanai yra esminė nacionalinės grupės dalis, kuri yra įtvirtinta tarptautinėje genocido sąvokoje. Galima teigti, kad mūsų teisininkai, vaizdžiai tariant, išlindo pro rakto skylutę, nes reikėjo stipriai įrodinėti, kokia buvo partizanų, kaip nacionalinės grupės dalies, reikšmė, ką jie tokio padarė, kuo buvo tokie svarbūs, kad jų žudymas ir persekiojimas galėjo būti laikomas daliniu lietuvių tautos genocidu. Tą pavyko įrodyti, nes partizanai buvo tuo metu laikomi vienintele teisėta lietuviška valdžia. Ne sovietų, o būtent Lietuvos partizanų valdžia buvo teisėta. Tai buvo patys politiškai ir pilietiškai aktyviausi žmonės, kurie siekė išsaugoti Lietuvos valstybingumą tokį, koks jis buvo sukurtas 1918 m., o ne tokį, kokiu jis tapo 1940 m., t. y. įvedus okupacinį režimą. Visa tai reikėjo paaiškinti, pagrįsti ir sudėlioti teisinius argumentus taip, kad EŽTT būtų įtikintas, jog partizanai buvo ypatingai svarbi nacionalinės grupės dalis, kuri buvo įtvirtinta tarptautinėje genocido sąvokoje ir gintina.
Ši byla sukelia kontraversijų tarp tarptautinės teisės mokslininkų, ji yra mažai pripažįstama, mažai cituojama, nes atrodo labai neįprasta ir išsiskiria iš konteksto, kuriame anksčiau buvo pasisakoma apie sovietinius nusikaltimus. Ši byla šokiruoja vakariečius, nes iš esmės ji paneigia viską, kas jiems buvo sakoma sovietų apie okupuotas Baltijos šalis 50 metų, būtent, kad mes patys įstojome į SSRS, o sovietai išvadavo regioną nuo nacių ir kad sovietinis genocidas neegzistuoja. Šį mitą paneigti ypatingai sunku, todėl būtinos kolektyvinės ir tikslingos akademikų ir valstybės pareigūnų pastangos siekiant supažindinti su tikrąja Baltijos šalių istorija, jų tapatybe.
– Ar visų trijų Baltijos šalių bylose buvo siekiama to paties tikslo? Bylose tarsi buvo siekiama skirtingų dalykų?
– Manau, kad tikslas buvo vienas, tik buvo pasirinktos skirtingos priemonės, nes bylų aplinkybės (faktai) buvo skirtingos. Pagal kiekvienos bylos fabulą buvo žiūrima, kaip pasiekti maksimalų teisinį rezultatą. Manau, kad bendras tikslas buvo papasakoti mūsų, Baltijos valstybių, istoriją – ne „history“, bet „story“ – kas mes tokie, ką sovietai mums padarė, kaip dėl to jaučiamės, kodėl esame tokie, o ne kitokie, kodėl mes vis dar kalbame apie Rusiją kaip apie agresorę net ir praėjus 20 metų po nepriklausomybės atgavimo.
2022 m. galutinai paaiškėjo, kad buvome teisūs, nes žinojome, su kuo turime reikalą, nors mums ne kartą buvo sakoma nekalbėti ir truputėlį nusiraminti, nereikalauti Rusijos Federacijos atsakomybės už buvusius nusikaltimus, kai gyvų nebėra nei aukų, nei nusikaltėlių. Tad tikslas buvo papasakoti savo pasakojimą, pristatyti, kas mes tokie, ir įtvirtinti mus kaip lygiateisius Europos politikos dalyvius, nepaisant to, kad mūsų ekonominis dydis ir vertė nusileidžia didžiosioms valstybėms. Turėjome save pristatyti ir pasakyti, kad esame verti būti Europoje, nes mes visada buvome europiečiai ir niekada netapatinome savęs su Rusija ar Sovietų Sąjunga, kad mūsų tapatybė – europietiška.
– Kodėl buvo svarbu, kad SSRS vykdyti nusikaltimai būtų prilyginti nacių nusikaltimams?
– Kai naciai buvo nuteisti Niurnberge, tiek tie, kurie vykdė tuos nusikaltimus, tiek tie, kurie nukentėjo, pradėjo kolektyvinį gijimo procesą, kaip tautos, kaip grupės. Gyti pradėjo tiek žydų bendruomenė, tiek patys, vokiečiai, tiesa, kiek vėliau, tik antroje kartoje, t. y. ne 1945 m., nes pirmoji karta po karo rūpinosi išgyvenimu tiesiogine šio žodžio prasme.
Kita karta, kuri gimė po karo, apie 1960–1965 m., pradėjo klausti klausimų ir prasidėjo susivokimo procesas, ką ir kodėl jie padarė, kodėl jie taip engė žydus, ką reikėtų padaryti siekiant atsilyginti žydams, išpirkti savo kaltę ir pan. Tai yra natūralus psichologinis procesas, neišeina visko padaryti iš karto, turi praeiti tam tikras, susivokimo laikas. Vokietija yra laikoma pavyzdine valstybe, kuri sugebėjo atsilyginti už savo padarytas skriaudas žydų tautai, net sustiprėti, atgimti ir tapti stipriausia valstybe Europoje. Tai buvo didžiulis šuolis ir pokytis Vokietijos visuomenėje.
– Kas atsitiko su Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo?
– Po 1990 m. lietuviai bandė kelti klausimą dėl reparacijų, kompensacijų, bent jau pripažinimo dėl sovietų padarytų nusikaltimų, bet kadangi nebuvo jokio sovietinio Niurnbergo, visa tai nenutiko. Buvo labai mažas Rusijos demokratizacijos langas, kuris truko apie 10 metų, kol savo kadenciją baigė B. Jelcinas ir į valdžią atėjo V. Putinas, bet per tuos metus nebuvo sugebėta daug padaryti, nes santykiai vis dar buvo gana įtempti. Bet esminis dalykas, kad Rusija nesijautė, jog turi ką nors daryti, nes nesijautė nugalėta kare. Tiesiog žlugo sąjunga, bet Rusijos niekas nepalaužė kare. Rusija perėmė Sovietų Sąjungos teises ir pareigas, bet niekada nepripažino, kad padarė kažką blogo Baltijos šalyse ar regione, rusai tvirtino, kad išvadavo mus nuo nacių. Taigi situacija visiškai kita.
To pasekmė, kad Baltijos šalys, mūsų tautos gyja labai sunkiai. Mes, lietuviai, vis dar esame itin traumuota visuomenė, galbūt sunku patikėti, bet vis dar išgyvename potrauminį sindromą. Puikiai galėjome pamatyti tai 2022 m., kai buvo užpulta Ukraina ir lietuviai ėmė visapusiškai remti ukrainiečius tiek politiškai, tiek materialiai – kiek žmonių širdimi ir emocijomis pajautė, kad kartojasi 1940 metai, nors jie negyveno tuo metu, galbūt girdėjo iš senelių, kitų žmonių, bet visi turime tą kolektyvinę atmintį ir suprantame, kad visa tai jau buvo ir kad Ukraina vėl patiria tą patį, nes pati Rusija neišgijo. O ką darys tauta, kuri neprisiima kaltės, neatgailauja? Ji kariaus. Ji tikrai nepradės kurti gerovės savo pačios žmonėms, nes tiesiog negali to padaryti, rusai patys nėra išgiję nuo to, ką darė 50 metų. Tai yra užburtas ratas. Kol valstybė neprisiims atsakomybės, nebūtinai kaltės, bet atsakomybės, ji darys viską, kad tiktai nustumtų tą nemalonią atsakomybę nuo savęs.
Mano manymu, tai, kad Rusija nebuvo nubausta už tai, ką jau buvo padariusi Ukrainai ir regionui XX amžiuje, yra viena didžiųjų priežasčių, kodėl ji vėl ją užpuolė XXI amžiuje.
Prisiminkime holodomorą, kai mirė milijonai žmonių, prisiminkime visą industrializaciją, kuri buvo praktiškai ekocidas, kai pirmiausia nužudoma gamta, o vėliau dėl to žūsta žmonės. Jeigu Rusija niekada nebuvo nubausta, kodėl to nepakartojus? Ji tą ir darys, kol nebus nubausta ir priversta prisiimti atsakomybę. Todėl ukrainiečiai dabar ne veltui sako, kad vienintelis kelias užtikrinti stabilumą ir taiką mūsų regione yra nugalėti Rusiją, o ne atiduoti jai dalį reikalaujamų teritorijų. Nes jeigu atiduos bent dalelę, bus tas pats, kas atiduoti ranką, tada paprašys kojos ir suvalgys gabalais visą. Atrodo, sovietinių nusikaltimų pripažinimas yra tik simbolinis veiksmas, bet tiek aukai, tiek nusikaltėliui jis yra labai svarbus gijimo, augimo, pokyčių procesas.
– Dėl ko šiandien svarbu, kad nukentėjusieji dėl sovietų ir nacių vykdytų represijų gautų kompensaciją, o atsakingieji būtų patraukti atsakomybėn, juk, kaip minėjote, kai kurių jų net nebėra gyvųjų tarpe? Kuo tai svarbu šiandieniniame geopolitiniame kontekste, kokios vertės tai turi Ukrainai ir apskritai visoms demokratinėms valstybėms?
– Tai turi didžiulę vertę demokratinėms valstybėms, kurios vadovaujasi ir gyvena teise, o ne jėga. Teisė, beje, ir buvo sukurta tam, kad turėtų galimybę išgyventi ne tik stipriausias, bet ir visi kiti, kurie nori gyventi, kurie lygiai taip pat turi teisę egzistuoti kaip ir didžiosios jėgos. Visų pirma, tas simbolinis pripažinimas buvusių praeities nusikaltimų yra svarbiausias mažoms valstybėms, nes jos yra labiausiai priklausomos nuo visos teisinės konstrukcijos. Nes jeigu ta teisinė tvarka, kuri susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, po Niurnbergo, grius, tada labai sumažės galimybės išgyventi mažoms tautoms, mažoms valstybėms, išgyvens tik didelės valstybės, tokios kaip Rusija, Kinija, JAV, Vokietija. Mūsų valstybės globaliniame kontekste yra mažos, tad mums tai ypač svarbu, nes neturime kitų įrankių, kaip užtikrinti savo egzistenciją – tik teisę.
