Antrasis referendumas bandant pakeisti Konstituciją ir įteisinti daugybinę pilietybę ir vėl nepavyko. Politikai ir apžvalgininkai vėl ieško kaltų. Vieni sako, kad rinkėjai kvaili – nesuprato siūlymo formuluotės. Kiti jau svarsto, ar apskritai įveikiama pusės visų rinkėjų kartelė ir siūlo ją mažinti. Treti balsavusius prieš kaltina buka neapykanta emigrantams.
„Antras pasas yra patogumas ir kelionės dokumentas“, – štai taip agituodamas balsuoti už daugybinę pilietybę rašė Andrius Užkalnis. Anot jo, tie, kas prieš, tiesiog pavyduoliai, nenorintys palengvinti sunkios emigrantų dalios. Bet pilietybė toli gražu ne kažkoks popieriukas kelionėms. Tai pirmiausia – pareiga savo valstybei.
Todėl balsavimas nėra apie myliu – nemyliu. Nors tokiu reklamose apvalindami Lietuvą jį bandė paversti referendumo iniciatoriai. Tai – teisinis klausimas. Klausimas apie valstybės pamatinę teisinę sąrangą.
Taip, pilietybės sistemoje dabar turim chaosą. Emigravusieji po 1990-ųjų vieninteliai lieka už vienuolikos daugybinės pilietybės išimčių borto. Problema? Be abejo, taip. Bet ar ją spręsdami referendumo rengėjai nesiūlė dar didesnio teisinio jovalo? Ar nesiūlė sukurti kelių lygių pilietybės?
Siūlė. Pirmiausia, jie siūlė palikti kelių pilietybių turėtojams teisę balsuoti Lietuvos rinkimuose, bet kartu nesiėmė siūlyti keisti kitų Konstitucijos straipsnių, kad visi dvigubi piliečiai galėtų ir patys būti renkami. Taigi vienas Lietuvos pilietis jau būtų tapęs labiau piliečiu nei kitas. O Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad šitaip daryti negalima, kai daugybinė pilietybė tampa masiniu reiškiniu, o ne paviene išimtimi.
Antra, jie siūlė kito lygio pilietybę tiems, kurie Lietuvos piliečiais tapo ne gimimu. Tokie žmonės, kurie dešimt metų gyveno Lietuvoje, išmoko kalbą, išlaikė Konstitucijos testą ir, atsisakę kitos pilietybės, įstengė tapti Lietuvos piliečiais, kažkodėl nebūtų galėję nei emigravę ją išlaikyti, nei pasilikti iki natūralizacijos turėtą pasą. Kitaip tariant, italas Lietuvoje būtų tapęs mažiau Lietuvos piliečiu nei lietuvis Italijoje.
Ar tai sąžininga, turėjau progų referendumo rengėjų paklausti vesdama penkias specialias referendumo agitacijos laidas. Atsakė: „Apie tai negalvojome“. O galvoti reikėjo. Pilietybės sistemos keitimas – ne žaidimas, kaip apgaut Konstituciją ar sprendžiant vieną problemą prikurti naujų. Negali būti dviejų lygių pilietybės, kai vieni piliečiai labiau piliečiai nei kiti, nes tai tiesiog nėra nei teisėta, nei demokratiška.
Sprendžiant pilietybės chaosą reikia žiūrėti į visumą. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, jau dabar turime beveik 80 tūkstančių be žinios dingusių balsavimo teisę turinčių sielų. Ironiška, bet maždaug tiek ir pritrūko, kad referendumas būtų pavykęs. Tad gal tvarkant chaosą vertėtų pirmiausia peržiūrėti, kur dėjosi šitiek piliečių? Ar tikrai dalis jų, kaip kad įtariama, slepia turintys antrą pilietybę ir nesiregistruoja balsuoti, kad neprarastų lietuviško paso?
O taip pat pagalvoti, ar tikrai trečios kartos tremtinių palikuonys, vykstant karui, dar turi išsaugoti teisę į dvi – Lietuvos ir Rusijos – pilietybes kursuodami pirmyn – atgal iš Lietuvos į Karaliaučių ar Maskvą?
Bet referendumo rengėja, Seimo narė Dalia Asanavičiūtė apie tai negalvoja. Ji vėl grįžta prie konstitucinės apgavystės registruodama Pilietybės įstatymo pataisą, kad NATO narių ir partnerių šalių piliečiams būtų taikoma dar viena išimtis, nors Konstitucinis Teismas aiškiai pasakęs, kad šitaip negalima. Kito kelio įteisinti daugybinę pilietybę, nei referendumu keisti Konstituciją, nėra. Ir referendumas gali pavykti tik tuomet, kai jo organizatoriai pilietybę laikys pareiga, o ne dovana paliekantiems Lietuvą. Kai galvos apie valstybės teisinę sąrangą kaip visumą ir referendumą organizuodami nepaliks neatsakytų esminių klausimų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
