„Pirmas punktas visada yra ateiti. Ateiti, susitikti, turėti kažkokį dialogą, kad ir išklausyti kritiką“, – paskutiniame savo interviu LRT TELEVIZIJAI patarimus kandidatams prezidento rinkimuose dalijo šeštadienį netikėtai miręs ilgametis Lietuvos politikos asas Gediminas Kirkilas.
Jis buvo premjeras 2006-aisiais, kai dar studijuodama pradėjau dirbti žurnaliste. Pamenu, pati anuomet nustebdavau, kad einantis pareigas premjeras randa laiko net dešimtą valandą vakaro atsiliepti į skambutį ir atsakyti į klausimus. Dar daugiau – G. Kirkilas kartais net pats skambindavo žurnalistams, norėdamas pasitarti ir išgirsti jų nuomonę.
Ir niekada G. Kirkilo nebuvome kaltinami, kad klausiame kažkaip netinkamai. Niekada nebuvome skirstomi į gerus ir blogus, savus ir oponentų neva užsakytus. Su visais žurnalistais jis buvo lygiai atviras ir visiems lygiai pasiekiamas tiek pergalių akimirkomis, tiek padaręs klaidų.
Tai labai reta dabartinėje politikoje. Visi keturi po G. Kirkilo prie Vyriausybės vairo stoję politikai demokratiją matė kitaip. Andrius Kubilius nuo klausimų bėgdavo. Už Algirdą Butkevičių interviu apie blogus žurnalistus dalino jo žmona. Saulius Skvernelis visur matė sąmokslus ir užsakymus, o su nemėgiamais žurnalistais nesikalba iki šiol. Ingrida Šimonytė nuolatos pasipiktina ne tik blogais klausimais, bet ir raudona jos interviu anonso fono spalva.
Tas pats su prezidentais. Nuo žurnalistus skambučiais bandžiusio atleidinėti Algirdo Brazausko iki suderintų klausimų Dalios Grybauskaitės. Išskyrus Valdą Adamkų, visų santykiai su žiniasklaida buvo daugiau ar mažiau komplikuoti.
Ir dabar ne kitaip. Iki prezidento rinkimų likus vos keliolikai dienų trys reitingų lyderiai žiniasklaidą dažniau laiko ne pagalbininke pokalbyje su visuomene, o erzinančiu kliuviniu.
I. Šimonytė sako nebeturinti ką naujo pasakyti, todėl „kalėdoti“ važiuos tik į privalomus kelis debatus, mat, ją ir taip visi seniai pažįsta, o ir žurnalistams esą per akis jos dviejų kassavaitinių trumpų sustojimų Seimo koridoriuje.
Gitanas Nausėda po regionus zuja kaip užsuktas. Apsimeta, kad tai ne agitacinės ekskursijos, o šventa valstybės vadovo pareiga. Ir dar prideda sau gerų naujienų pranešėjo etatą, vietoj policijos paskelbdamas apie sulaikytus Leonido Volkovo galimus užpuolikus.
„Visi žurnalistai yra vienodai geri“, – tokios taisyklės dar prieš praėjusius rinkimus žadėjo laikytis jis. Nutraukti žurnalistą ir pasakyti, kad užduotas nekorektiškas klausimas G. Nausėdai tuomet irgi atrodė nederama, o išrinktam – jau jokia problema ne tik piktintis klausimais, bet ir išvis neįleisti į prezidentūrą tų, kurie nepatinka.
Ignas Vėgėlė eina dar toliau. Užsiklijavęs burną izoliacija šis kandidatas rėkia apie prieš jį susimokiusią sistemą, nes sulaukė žurnalistų klausimų apie savo pajamas ir savo tėvo verslo sandorius galimai apeinant sankcijas. Kaltinimai, kad Vyriausybė susimokė su „Facebook“ blokuodama jo puslapio reklamą, išvis užribis, primenantis nebent Karbauskio ar Pakso-„Almax’o“ priešų kūrimo mokyklą.
Bet visi jie sako gedintys G. Kirkilo. Užuot išmokę jo pamoką, kad demokratija – tai dėl valstybės kalbėtis. Ne tik su žiniasklaida, bet ir su politiniais priešininkais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
