Šiandien minime Tarptautinę motinos Žemės dieną. Pasaulyje ji atmintina nuo 1970 m., kada nevaržoma planetos išteklių eksploatacija daliai visuomenių pradėjo kelti susirūpinimą ir poreikį apie Žemę kalbėti ne vien kaip apie fizinę planetą. Ryškėjo Žemės kaip namų, teikiančių mums maistą, vandenį orą ir daug kitų išteklių, reikalingų mūsų išlikimui, suvokimas.
Ne mažiau svarbi čia ir kosminės eros pradžia. Žemė iš tiesiog sąvokos, kurią galime mąstyti, bet negalime patirti kaip visumos, tapo atpažįstamu atvaizdu nuotraukose iš kosmoso. Iš nepajudinamo, neaprėpiamo ir visus mūsų poreikius galinčio patenkinti gėrybių telkinio Žemė persimainė į baigtinę ir ganėtinai trapią planetą.
Dabar, praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po pirmosios Žemės dienos minėjimo, tas trapumas dar labiau juntamas, tačiau neapsigaukime. Pasakymas „motina Žemė“ nurodo į tai, kad mes esame jos vaikai, tai ir trapumas čia mums, tiems vaikams, tenka. Motinėlė patyrusi ir visko mačiusi, ji pati savimi pasirūpins.
Vieniems motinos Žemės dienos minėjimas – tik beprasmis oro virpinimas, tačiau tikrai yra šią dieną sutinkančių pakiliai ir išties šventiškai. Švęsti motinos Žemės dieną – tai padaryti kažką dėl planetos, pabandyti kažkaip suartėti su ja ar tiesiog suprasti, kodėl reikia ja rūpintis.
Padaryti kažką dėl Žemės dažnai reiškia tiesiog nieko nedaryti. Nevažiuoti, neskristi, nepirkti, nenaudoti resursų, kuriuos šiaip ar taip siurbiame iš tos pačios Žemės ir tą Žemę neretai sužeidžiame.
Siekiantys emociškai arba simboliškai suartėti su Žeme savaitgalį turbūt sodino medžius, merkė rankas į dirvą ar bandė kitaip įsižeminti. Lietuviškas tautinis tapatumas neatsiejamas nuo žemės, bet mes čia niekuo nesiskiriame nuo kitų tautų. Rūpestis žeme maitintoja visada yra rūpestis savimi.
Šiuolaikiniam žmogui dažnai atrodo, kad technologijos mus išlaisvino ir dabar mes valdome gamtą, o ne ji mus. Nors kaip civilizacija darome poveikį planetiniu mastu, vis tiek esame didžiulės sistemos, kurios protu iki galo negalime suvokti, dalis. Kultūra ir civilizacija mus gerokai atitraukė nuo gamtos, bet gamtišką mūsų prigimtį tik šiek tiek užmaskavo.
Sukrečiantį kosminės patirties poveikį galėjome stebėti prieš kelias savaites vykusio visiško Saulės užtemimo metu Jungtinėse Valstijose. Jo metu net profesionalūs žurnalistai, tiesioginiame eteryje stebintys ir komentuojantys užtemimo procesą, nevaldė emocijų. „Nesuprantu kodėl, bet tai taip jautru“, – sakė viena televizijos vedėja ir kartu su ja verkė tūkstančiai žiūrovų.
Mes mėgstame didingus vaizdus ir drąsius poelgius, bet rūpesnis Žeme, tolygus rūpesčiui savimi, yra paprastas ir kasdieniškas. Tereikia nedaryti žalos sau ir nedaryti žalos savo aplinkai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
