Nors kalendorinė žiema dar nesibaigė, lauke jau kurį laiką ankstyvas pavasaris. Šiltųjų kraštų nuotraukomis socialiniuose tinkluose atakuojamo piliečio akimis gal ir ilgai tęsiasi šis šaltasis sezonas, bet žiūrint iš klimatologinės pusės paskutiniu metu kaip niekada daug klimato kaitos ženklų. Tiesiog dažnai nebemokame jų pastebėti. Vieną svarbiausių pokyčių matau net ne gamtoje, o tiesiog mūsų požiūryje.
Snigti šį sezoną pradėjo anksti, gruodis buvo permainingas, sausis šaltas, o vasaris artimas tradiciniam. Tai yra tokiam, kuris dažniausiai kartojasi per paskutinius dešimt metų, o ne tam, kuris klasikiniame Lietuvos klimate buvo vadinamas speigų ir pūgų mėnesiu.
Pagal meteorologinę klasifikaciją speigu vaidinamas toks laikas, kuomet oro temperatūra krinta žemiau trisdešimties laipsnių šalčio. Paskutinį kartą Lietuvoje tiek buvo prieš dvylika metų, tad tikrą speigą iš kūno atminties jau spėjome pašalinti. Tradicijos keičiasi kartu su kintančiu klimatu.
Fiziškai patirti klimato atšilimą mūsų krašte ne taip ir paprasta. Kai atšyla nuo penkių laipsnių šalčio iki nulio, teoriškai žodis atšilimas lyg ir tinka. Tačiau žmonių kalboje šiluma susijusi su kažkuo malonesniu ir palankesniu. Jei vasarį žydėtų alyvos, štai čia būtų tikrai šilta, o dabar tas nulis gali būti daug bjauresnis ir už penkiolika laipsnių šalčio, ypač jei jį lydi šlapdriba ar plikšala.
Vasaris šitame klimato šiltėjimo etape jau nebe speigų ir pūgų, o labiau šlapdribų, lijundrų ir apsiniaukusio dangaus mėnuo. Akivaizdu, kad ne tokio klimato atšilimo daugelis paslapčia laukia, netrūksta ir nusivylusių, kaip lėtai tas klimatas keičiasi.
Vasaris šitame klimato šiltėjimo etape jau nebe speigų ir pūgų, o labiau šlapdribų, lijundrų ir apsiniaukusio dangaus mėnuo.
Jeigu dabartinė klimato kaita būtų natūralus procesas, per savo gyvenimą žmogus apskritai nepastebėtų pokyčių. Dabar visi tuos pokyčius jaučiame, bet dažnai nenorime pripažinti jų pakankamais.
Pasislinkusių bazinių ribų teorija sako, kad mes tiesiog nebeprisimename, kaip aplinka atrodė seniau. Tai, kas tikrovėje gali būti vertinama kaip milžiniškas pokytis, mums yra įprasta ir visiškai normalu, mes tiesiog nepatyrėme, kad kažkada galėjo būti kitaip. Pavyzdžiui, Kuršių nerija nebeįsivaizduojame kaip smėlynų ir slenkančių kopų juostos, kokia ji kadaise buvo. Normalu kaip yra dabar.
Tai tinka ir klimatui. Mes taip greitai priprantame prie kintančių jo sąlygų, kad tiesiog nebegalime racionaliai įvertinti, kiek jis pasikeitė. Nors stebint orų statistiką šis pokytis didžiulis, viena mūsų klimato savybė dar išliks ilgam. Man patinka neformaliai vadinti Lietuvos klimatą laukimo klimatu. Čia nuolat ko nors laukiame. Dabar turbūt to, kad kuo greičiau ateitų tikrasis pavasaris. Pažįstu ne vieną, kuris laukia ir tos tikrosios, rimtos klimato kaitos, bet tereikia apsidairyti ir pamatysime, kad naujas Lietuvos klimato normalumas jau čia. Patinka tai mums ar nepatinka, bei kurį laiką jis toks ir liks.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
