Dyzelino kvapas iš ūkininkų traktorių Vilniaus centre jau seniai išsisklaidė, Vyriausybė nusileido bent dėl dalies protestuotojų reikalavimų, o visuomenės dėmesį patraukė naujos aktualijos. Jei ne panašūs protestai kitose Europos Sąjungos šalyse, apie ūkininkų traktorius Gedimino prospekte jau būtume pamiršę.
Tikrai ne sutapimas, kad identiški protestai vyko ir kitur Europoje. Reiškiantys nepasitenkinimą naujais valdžios reikalavimais ūkininkai išties nepatenkinti tiesiog bendra Europos Sąjungos politika, vis didėjančiais aplinkosauginiais reikalavimais ir žaliuoju kursu apskritai. Atskirose šalyse skiriasi tik niuansai, bet ne pati įtampos priežastis.
Rinkiminių ciklų kaustomos vyriausybės žaliojo kurso įsipareigojimus savo šalyse bent laikinai gali atidėti trumpindamos pereinamuosius laikotarpius, tačiau reikia prisiminti, kad tiek biologinės įvairovės atkūrimo strategija, tiek Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslai nėra iš piršto laužtas Europos Komisijos biurokratinis žaidimas. Nuo šių tikslų įgyvendinimo iš esmės priklauso pasaulio, kuriame gyvensime, vaizdas. Problema, kad tikslai labai dideli, o laiko resursai riboti.
Natūralu, kad žemės ūkis, kaip itin tarši industrija, susiduria ir susidurs su dideliu spaudimu keistis. Joks verslas nėra linkęs lengvai užleisti savo teritorijos ir savanoriškai susimažinti pelno, todėl ir ūkininkų-verslininkų kova siekiant išlaikyti dabartinį savo veiklos pavidalą tik prasideda.
Vis dėlto, žvelgiant ilguoju laikotarpiu, laimėti šią kovą ūkininkams nebus lengva. Galbūt ir galima tikėtis, kad nuolaidos jiems bus padarytos Europos Sąjungos lygiu, aplinkosauginiai reikalavimai peržiūrėti ar jų vykdymas atidėtas, bet visoms šioms lengvatoms į nugarą kvėpuos vis stiprėjantis šylančio klimato alsavimas. Kilus dar vienai su juo susijusiai reiškinių serijai – sausrai, potvyniams ar kitiems ekstremaliems orų įvykiams, ūkininkai bus prisiminti ne vien tam, kad jiems būtų kompensuoti stichinių reiškinių sukelti nuostoliai. Kažkada jų vis tiek bus paklausta, ką jie padarė siekdami prisidėti prie klimato kaitos suvaldymo.
Žalos dėl pasikeitusio klimato skaičiavimas visada nukreiptas į sunkiai apčiuopiamą ateitį, o norint tos žalos išvengti veiksmus reikia daryti dabar. Labai nepatogu, bet tokia problemos specifika. Žinoma, žemės ūkis čia ne vienintelis nusidėjėlis, tačiau pokyčiai jame akivaizdžiai vyksta per lėtai. 2022-aisiais žemės ūkio šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalis tarp skirtingų sektorių Lietuvoje siekė 22,9 procento, ir tai vienintelė ūkio šaka, kurioje buvo stebimas šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų padidėjimas.
Jei pavyks įgyvendinti Europos žaliąjį kursą, po 26 metų Lietuvoje ne tik kad nebebus aktualus žymėtas dyzelinas, jo akcizas ar akcizo nebuvimas. Apskritai, nebebus jokio dyzelino, kas mums, kaip naftos neišgaunančiai šaliai, skamba lyg puiki perspektyva, taigi, ir dabartiniai traktoriai savo jau bus atitarnavę. Galima sakyti, kad šių metų protestai žymi šiuolaikinio ekspansyvaus žemės ūkio Europoje pabaigos pradžią. Taršios industrijos nenoras keistis ne naujiena, tačiau protestai atkreipė visuomenės ir politikų dėmesį į žemės ūkio problemas bei paskatino geresnį jų suvokimą. Reikia tikėtis, kad tai padės atverti kelią sprendimams, palankiems tausojančiai žemdirbystei, kuri naudinga ne tik siauram verslininkų ratui, bet yra bendras visuomenės interesas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
