Ieškodamas kalėdinių vaikystės nuotraukų, klimatologas Silvestras Dikčius sako supratęs – jam, trečiam vaikui šeimoje, šiuo klausimu nuskilo mažiau nei vyresnėliams. Tiesa, vieną fotografiją, grąžinusią 40 metų atgal, rasti pavyko. Su ja atmintyje išniro ir kiti šventiniai prisiminimai: apie naujametės nakties kvapą ir vieną Kalėdų rytą S. Dikčių užklupusį liūdesį.
Prasidėjus adventui, vis stipriau dvelkia artėjančiomis šventėmis, o jų belaukiant mintys neretai nuneša į vaikystės laikus, kai stebuklais tikėjome labiausiai, kai bandydavome išgirsti, ar Kūčių naktį gyvūnai tikrai kalba, ir negalėdavome užmigti, nes vis mėgindavome prigauti ateinantį Kalėdų Senelį. LRT.lt kviečia pažvelgti į eterio ir scenos žmonių vaikystės akimirkas.
Ar atpažintumėte, kad šios nespalvotos fotografijos viduryje stovi vos trejų šiandien LRT televizijos žiūrovams ir radijo klausytojams gerai žinomas S. Dikčius? Šalia jo – mama Ona, brolis Linas ir sesuo Giedrė. Sustoję prie Kalėdų eglės Vilniaus Katedros aikštėje, jie pozuoja už kadro stovinčiam tėčiui Vladui.
Tėtis mėgo fotografuoti ir padarydavo išties šaunių nuotraukų, – pasakoja S. Dikčius. Tiesa, nuvykus į tėvų namus portalo LRT.lt skaitytojams paieškoti kalėdinės savo vaikystės nuotraukos, jam teko pasistengti, mat šeimos albumuose jų išlikę ne tiek ir daug.
„Aš, trečias vaikas, turiu jau gerokai mažiau vaikystės nuotraukų nei mano vyresnis brolis ir sesuo. Jauniausia sesuo Monika, kuri tuo metu, kai daryta ši kalėdinė nuotrauka, dar nebuvo gimusi, jų turi dar mažiau. Ko gero, tėvams buvo nemažai rūpesčių, tad su laiku šeimos fotografijų sumažėjo“, – šypsosi S. Dikčius.
Jis sako buvęs per mažas, kad prisimintų apie 1984-uosius sustabdytą akimirką, apibūdintų to meto jausmą ar žiemišką šaltuką, kandusį jo vaikiškus skruostus. Vis tik šiltų šventinių prisiminimų jo atmintyje likęs ne vienas.
Pats stebuklingiausias laikas S. Dikčiui būdavo ne Kalėdos, kaip dažnam dovanų laukiančiam vaikui, o Kūčių diena ir vakaras. Nors gausi šeima – tėvai ir keturi vaikai – gyveno Vilniuje, namuose buvo laikomasi senų, kaimiškų tradicijų. Jas, atsinešę iš savo vaikystės namų, puoselėjo į sostinę persikėlę tėvai.
„Pamenu tą ypatingą, mane savotiškai hipnotizavusią Kūčių atmosferą, buvimą prie stalo, dalijimąsi maistu, kuris šią dieną visuomet būdavo specifinis. Šeimoje taip pat laikėmės gilios lietuvių tradicijos eglutę puošti Kūčių dieną, šios dienos vaikystėje labiausiai ir laukdavome. Dar likus geram mėnesiui iki švenčių su sese išsitraukdavome žaisliukus, juos apžiūrinėdavome, galvodavome, kaip bus smagu, kai puošime eglutę“, – prisiminimais dalijasi S. Dikčius.
Ir dabar puošti namų prieš šventes jis neskuba, šią malonią užduotį pasilieka Kūčių dienai. „Žmonės neretai eglutę puošia iš anksto, kad ja kuo ilgiau galėtų džiaugtis vaikai. Aš vaikų neturiu, tad man dar ir dabar patinka namus pasipuošti Kūčių dieną. Tada labai lengvai susikuria kalėdinė nuotaika – juk prieš mėnesį papuošta eglutė tampa nebe tokia svarbi, iki Kalėdų gal net nustoja džiuginti“, – sako S. Dikčius.
Jo vaikystės prisiminimuose išlikusi ir Naujųjų metų nakties magija, jos kvapas. Klimatologas paskutinę metų naktį prisimena kaip laiką, kai buvo galima nusižengti įprastai rutinai. „Gruodžio 31-osios vakarą buvo galima ilgai neiti miegoti. Mūsų name būdavo daug vaikų, taigi iki išnaktų dūkdavome. Man įsiminė ir tos nakties ore tvyrantis degtukų, fejerverkų kvapas“, – pasakoja S. Dikčius.
Vaikystės Kalėdas jis sako prisimenantis blankiau, nors ir šis laikas būdavo kupinas įspūdžių. Ryte su sesėmis ir broliu S. Dikčius skubėdavo po eglute ieškoti įrodymų, ar naktį pas juos apsilankė Kalėdų Senelis. O jis apsilankyti niekad nepamiršdavo. Vieną dovaną ir pats gavėjas iki šiol gerai pamena. Būdamas 8–9 metų, jis po egle rado malūnsparnį. Žaislas išties įspūdingas: patraukus suktuką, jis skriedavo į didelį aukštį ir besisukdamas leisdavosi žemyn.
„Vis dar buvo vėlyvasis sovietmetis, tad Kalėdos nebuvo oficiali šventė. Atsimenu, ryte po egle radau malūnsparnį, bet negalėjau su juo žaisti, nes reikėjo eiti į mokyklą. Buvo labai liūdna, jaučiau didžiulę neteisybę. Laimė, ji ilgai netruko, greitai per Kalėdas nebereikėjo eiti į mokyklą ir jos tapo tikra švente“, – šypsosi S. Dikčius.
Suaugus Kalėdos įgijo ir kiek kitą reikšmę, sako klimatologas. Šis metas dabar jam – tarsi slenkstis, iki kurio privalu užbaigti suplanuotus darbus, projektus, įsipareigojimus. Ramiai pasiruošus metų pabaigai, per šventinius laisvadienius jau galima atsipalaiduoti, negalvoti apie reikalus ir mėgautis laiku su artimaisiais.
Per Kūčias, Kalėdas visa S. Dikčiaus šeima susitinka tėvų namuose. „Tiesa, mūsų šventiniai susitikimai mažai kuo skiriasi nuo įprastų. Visa mano šeima – vilniečiai, nė vienas neemigravome, tad pas tėvus susitinkame gana dažnai, kas savaitę ar dvi.
Žinau, kad per Kalėdas būna visaip, keletą dienų sėdint prie stalo su giminėmis kartais gali prasidėti trintis. Mes iš pradžių visi susitinkame pas tėvus, o paskui traukiame Kalėdų švęsti savais keliais, todėl šventės mūsų šeimoje visada būna labai linksmos ir džiaugsmingos“, – sako S. Dikčius.
