Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO, dažnai vadinama angliška santrauka OECD) paskelbė, kad Lietuvos jaunimo laukia didžiausias vargas iš visų 38 šios organizacijos narių. 2022 m. į darbo rinką pirmą kartą atėjusių 22 m. amžiaus jaunuolių pensijos pakeitimo norma (vidutinės pensijos ir vidutinės algos santykis) sudarys vos 29 proc.
Tai dvigubai mažiau nei tos organizacijos šalių vidurkis. Taip pat daug mažiau nei dabartinė Lietuvos pensijos pakeitimo norma, t. y. 43 proc. (539 eurų vidutinė pensija padalyta iš 1 248 eurų vidutinės algos po mokesčių 2023 m.). Nebūtų didelė sensacija, nes vargana Lietuvos pensininkų buitis ir būtis minima kone kasdien. Naujiena, kad EBPO paskelbė ne apie dabartines, bet pensijas, kurios bus po kelių dešimtmečių. Taigi, nepaisant nuolatinių esamos ir buvusių valdžių pastangų ir pažadų, bėgant dešimtmečiams pensininkų padėtis Lietuvoje ne tik negerės, bet net žymiai pablogės.
Ekspertai: veidrodėlis kaltas
Pagarba žiniasklaidos priemonėms, kad pastebėjo senos problemos naują rakursą ir jai skyrė tikrai pakankamai eterio. Daug komentuota, parengta interviu su valdžios žmonėmis ir nepriklausomais ekspertais. Pastarieji „sudirbo“ tą EBPO analizę, nurašė kaip klaidingą, kaip neįvertinusią Lietuvos specifikos, mūsų mokesčių algoms, ignoruojančią šauniąją II pakopą ir net pasinaudojo proga išplėtoti jos reklamą. Žodžiu, EBPO veidrodėlis meluoja. Jis sudaužytas ir po savaitės pensijų pūgos žiniasklaidoje, panašu, grįžtame į įprastą iliuziją, kad pensininkų skurdas tik laikini sunkumai ir metams bėgant savaime viskas pagerės.
Būtų šaunu, bet ekspertų komentarų ir kritikos EBPO atliktai analizei turinys rodo, jog komentuojama neskaičius pačios ataskaitos. Vien tos organizacijos autoritetas galėtų sulaikyti nuo arogantiškos visažinystės. EBPO vienija turtingiausią ir demokratiškiausią pasaulio dalį. Lietuva ilgai siekė jos narystės, raudonavo, kad galiausiai buvo priimta tik 2018 m., t. y. 8 metais vėliau nei Estija ir vos spėjo aplenkti narkotikais bei kriminalais garsėjusią Kolumbiją.
EBPO konvencijos 1 straipsnyje nurodytas jos tikslas: pasiekti didžiausią tvarų ekonomikos augimą ir užimtumą bei kylantį gyvenimo lygį šalyse narėse, išlaikant finansinį stabilumą. Lietuvai autoritetingos organizacijos, turinčios galimybes telkti iškiliausius ekspertus iš viso pasaulio, atliekamos analizės turėtų būti aukso vertės. Išsamius analitinius pranešimus apie pensijas (apie 300 psl. knygas) ji skelbia periodiškai kas porą metų. Lietuvoje tam pajėgumų neturime ir kažin ar kada turėsime.
Na, kad ir koks būtų autoritetas, tikrai nebūtina juo tikėti, tačiau reikia bent perskaityti, kuo remdamasi EBPO tokią niūrią ateitį Lietuvos jaunimui prognozuoja. Kokią metodiką taiko rodydama, kad mūsų pensijų pakeitimo norma per keturis dešimtmečius gali nusiristi nuo dabartinių skurdžių 43 proc. iki skandalingų 29 proc., o štai Portugalijoje gali išaugti net iki 99 proc.?
Portugalija tikrai nėra nei technologinės, nei ekonominės pažangos žvaigždė, kurios reikėtų siekti lietuviams. Tačiau EBPO tyrimo tema ir nėra apie tuos dalykus, o apie pensijas. Visoms šalims ji taiko tą pačią metodiką. Ima nacionalinį pensijų įstatymą, kuriame paprastai įrašyti parametrai, nuo kurių priklauso pensijos augimas, ir skaičiuoja būsimą pensiją. Lietuvoje tie parametrai yra vidutinė alga ir dirbančiųjų skaičius. Jeigu dėl algos augimo pensijų didėjimą lėtins dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas, pensija didės lėčiau nei algos ir rezultatas bus mažėjantis tų dydžių santykis, t. y. pakeitimo norma, kaip minėta, nuo dabartinių 43 proc. gali nukristi iki 29 proc., kai dabartiniai jaunuoliai sulauks pensinio amžiaus.
Kitų šalių pensijų įstatymai numato panašius, bet nebūtinai identiškus pensijų didinimo parametrus, kitokia galima jų demografinė ir ekonominė raida, nuo kurios priklauso ir algų, ir pensijų augimas. Taigi, žinoma, galime tikrinti, ar EBPO ekspertai nepadarė kokių klaidų ir tik tada reikšti savą nuomonę, o ne iš kalno šaukti, kad taip nebus, nes mes išdidūs ir mums tai nepatinka. Deja, dabartinių labiau prakutusių lietuvių nacionalinio charakterio bruožas, atrodo, yra niekinti kitamintį ir užguiti silpnesnįjį.
Taigi, nepaisant nuolatinių esamos ir buvusių valdžių pastangų ir pažadų, bėgant dešimtmečiams pensininkų padėtis Lietuvoje ne tik negerės, bet net žymiai pablogės.
Būtent stipriojo teisė, o ne nepalankios demografinės ar ekonominės padėties rezultatas yra daugelio dabartinių pensininkų apverktina padėtis. Ekonomika, dirbančiųjų skaičius ir jų algos ištisą dešimtmetį Lietuvoje kaip niekada gražiai auga, „Sodroje“ sparčiai kaupiasi pinigų rezervas, bet kartu auga ir pensininkų skurdas (žr. 1 pav.). Tai nulemia atitinkamai surašytas pensijų įstatymas. Nesikeičiant stipriojo teisei, jis nebus keičiamas ir turės EBPO prognozuojamas pasekmes po kelių dešimtmečių dabartiniam jaunimui. Jauniems kol kas tai nerūpi, nes mėgaujasi dabartiniu savo pranašumu (jų skurdas mažėja – žr. 2 pav.) ir palaiko dabartinius pensininkus skurdinančią politiką. Taigi, ta EBPO prognozė skambutis būtent jiems – nepalikite rogučių miške, nes senatvėje ir jūs jomis važiuosite.
EBPO ne tik bando nusakyti ateitį. Rodo ir tai, kad per pastarąjį dvidešimtmetį vidutinės santykinės pensinio amžiaus lietuvio pajamos sumažėjo nuo 73,2 proc. visų šalies gyventojų vidutinių pajamų iki 67,4 proc., o EBPO šalių atvirkščiai – išaugo nuo 81,3 proc. 88 proc. Tokią tendenciją rodo ir „Eurostat“. Štai, nepaisant nuolatinių pensijų didinimų, pensinio amžiaus gyventojų pajamų medianos (vidurinio pensininko) santykis su visų gyventojų pajamų mediana krito beveik trečdaliu (žr. 3 pav.). Taigi, vyresnio amžiaus gyventojų santykinė padėtis Lietuvos visuomenėje sistemiškai prastėja. Tuo tarpu ne tik Europos Sąjungoje (ES) vidutiniškai, ne tik kaimyninėje Lenkijoje, bet ir minėtoje „nepatrauklioje“ Portugalijoje to išvengiama, gyventojų pajamų lygis iš esmės nepriklauso nuo amžiaus.
EBPO įvertino skirtingose šalyse esamus algų ir pensijų apmokestino skirtumus. Todėl skaičiavo tą pakeitimo normą dviem būdais. Minėti 29 proc. suskaičiuoti neto, t. y. po mokesčių. Jeigu mokesčiai neeliminuojami, – bruto pakeitimo norma dar skandalingesnė – tik 18 proc. Todėl dalies lietuvių ekspertų vieša kritika EBPO nepagrįsta ir tik rodo, kad kritikuojama neskaičius.
Skelbiama pakeitimo norma ir ne vien tik privalomo dalyvavimo visiems dirbantiesiems pensijų sistemų (kaip mūsų „Sodra“), bet ir su savanoriško dalyvavimo pensijų sistemomis. Todėl neteisinga EBPO kritikuoti ir dėl to, kad ji į analizę neįtraukia mūsų II pakopos. Įtraukia, kai savanoriško dalyvavimo sistemas įtraukia ir kitose šalyse. Taigi, metodika vienoda. Tik tiek, kad ir rezultatai tada negali būti taikomi visiems gyventojams, o tik savanoriškų sistemų dalyviams. Ir vis tiek net su papildomomis pensijų sistemomis Lietuvos jaunuolių būsima pensijų pakeitimo norma bus 20 procentinių punktų mažesnė nei organizacijos šalių vidurkis. O jų sukauptas pensijų turtas bus mažiausias. Ir tuo požiūriu Lietuva taip pat paskutinėje 38 vietoje.
Jauniems kol kas tai nerūpi, nes mėgaujasi dabartiniu savo pranašumu (jų skurdas mažėja) ir palaiko dabartinius pensininkus skurdinančią politiką. Taigi, ta EBPO prognozė skambutis būtent jiems – nepalikite rogučių miške, nes senatvėje ir jūs jomis važiuosite.
Taigi, EBPO veidrodėlis nekaltas nei dėl esamų, nei dėl būsimų Lietuvos pensininkų apverktinos dalios. O tą padėtį skubantys nuneigti ekspertai diskredituojasi, nes kritika nesiremia realiai taikomos metodikos spragomis. O tai profesionalumo požiūriu labai nesąžininga.
Ką daryti?
Ką daryt, kad jau dabar pensininkų padėtis gerėtų ir pagerinimas būtų išsaugotas ateities kartoms? Atsakymas elementarus, bet, deja, išskyrus pačius pensininkus, nelabai kas jį nori girdėti. Kadangi kalbame apie santykinę gerovę, t. y. pensijos pakeitimo normą kaip pensijos ir algos santykį, jo padidinimo uždavinį turėtų gebėti išspręsti net trečiokas. Tereikia trupmenos skaitiklį padidinti vardiklio sąskaita ir nereikės aimanuoti nei dėl demografijos, nei dėl ekonomikos, kurios 3 klasėje, laimei, nedėstomos.
Štai, jeigu šiais metais vidutinė pensija bus apie 600 eurų, vidutinė alga apie 1 300 eurų, o dirbančiųjų yra apie dukart daugiau nei pensininkų, tereikia iš kiekvieno dirbančio mokesčiais paimti vidutiniškai po 100 eurų ir prie kiekvienos pensijos bus iš ko pridėti po 200 eurų. Atitinkamai, vidutinė pensija taps 800 eurų, o vidutinė alga 1 200 eurų. Jų santykis – pakeitimo norma – išaugs nuo dabartinių 43 proc. iki 67 proc. ir pensijų požiūriu įeisime į civilizuotų šalių bendriją, nes EBPO šalių vidurkis irgi virš 60 proc.
Žinoma, tai supaprastintas pavyzdys, kad būtų suprantamas net ir jau seniai nebe trečiokams. Realistiška apmokestinti algas ne taip, kad jos sumažėtų, bet apmokestinti jų kasmetinį prieaugį. Pvz., kai algos auga 100 eurų, galima tą augimą mokesčiais pristabdyti iki 50 eurų ir tada pensijas didinti bent 100 eurų. Taip augtų ir algos, ir pensijos, bet pastarosioms augant sparčiau, augtų ir pensijos pakeitimo norma. Rezultatas būtų pasiektas ne per metus, bet laipsniškai.
Ką daryt, kad jau dabar pensininkų padėtis gerėtų ir pagerinimas būtų išsaugotas ateities kartoms? Atsakymas elementarus, bet, deja, išskyrus pačius pensininkus, nelabai kas jį nori girdėti.
Žinoma, žinoma, kad tokie pasiūlymai puolami argumentu – mokate tik atimti ir padalyti! Taip. O ką 30 metų daro apsimetėliai Kristumi – penkiais kepalais duonos ir dviem žuvimis maitina pensininkų minią? Ir turime negerėjantį rezultatą ir net blogėjančią tendenciją.
Taip, politikų dėmesio pensijoms nestinga. Nuolat jos reformuojamos. Praėjusią kadenciją įsteigta priemoka prie mažiausių pensijų, šią – išmoka vienišiems pensininkams, palankesnės sąlygos turintiems trumpą stažą, papildomas individualios dalies indeksavimas. Visa tai sveikintina, bet toli, toli nepakankama. Todėl vos sugebama išlaikyti vargingą vos 40 proc. peržengiančią pakeitimo normą (žr. 4 pav.). Jokios apčiuopiamos pažangos ištisus tris dešimtmečius. Vargšams kas ketverius metus besikeičiantiems Socialinės apsaugos ir darbo ministrams belieka teisintis, kad tai ne paskutinių metų duomenys, ir žadėti, kad pridėsime, pridėsime – tai 30, tai 60 eurų.
Gyvuliškas stipriųjų godumas
Nėra kito būdo, kaip pagerinti vieno gyventojų sluoksnio santykinę padėtį, lyginant su kitais gyventojų sluoksniais, kaip tik solidariau perskirstyti nacionalines pajamas. Ir sunku sugalvoti kokius nors moralinius argumentus, kodėl tai nedaroma, kodėl senatvė turėtų asocijuotis su skurdu, o jaunystė su gerove? Kodėl ketvirtadalis darbingame amžiuje neskurdusių, pakankamai užsidirbusių žmonių sulaukę senatvės turi kristi į skurdą? Kodėl vakarų šalyse skurdas neutralus amžiui? Deja, Lietuva lieka tarp tokių šalių mažumos ES (žr. 5 pav.).
Nesant moralinių argumentų, kodėl Lietuvoje susitaikoma su nuskurdimu senatvėje, padėtį galime paaiškinti tik galios pagrindu – kieno galia, to ir tiesa. Ne, pensininkai nėra galinga politinė jėga, kaip dažnai teigiama net politologų. Taip, jie aktyviau balsuoja. Tačiau didelės dalies jų pasirinkimą balsuojant nulemia nuomonės formuotojai, o tarp pastarųjų pensininkų interesų reiškėjai tikrai nedominuoja. Geriausias įrodymas rezultatais. Štai, pastarąjį dešimtmetį akivaizdi vidutinio amžiaus ir jaunuolių skurdo mažėjimo ir senų žmonių skurdo didėjimo tendencija (2 pav.).
Pensininkai marginalizuojami dėl jų pačių menkos galios ir menko solidarumo su jais iš jaunesnių gyventojų pusės. Ekonominiu sunkmečiu buvo marginalizuoti darbingi, bet netekę darbų lietuviai. Kad galėtų bent prasimaitinti, jie šimtais tūkstančių emigravo nesulaukę solidarumo iš sėkmingųjų. Dabar jau akivaizdūs to nuostoliai visai šaliai.
Nėra kito būdo, kaip pagerinti vieno gyventojų sluoksnio santykinę padėtį, lyginant su kitais gyventojų sluoksniais, kaip tik solidariau perskirstyti nacionalines pajamas.
Panašiai išstumiamas ir kitas silpnasis visuomenės sluoksnis – pensininkai. Emigruoti jie nepajėgūs, nemobilūs, bet išstumti iš visuomenės erdvių, kuriose nėra ką veikti be didesnės sąskaitos – iš oro uostų, iš kavinių, iš prekybos centrų (išskyrus maisto ir vaistų), iš poilsinių, iš viešų pasilinksminimo vietų. Šimtai tūkstančių jų uždaryti visuomenės paraštėse – sovietmečio blokiniuose namuose ir šaltose provincijos trobelėse prie vienintelės pramogos – televizoriaus, per kurio vis paguodos, kad pensiją padidins, ir vis pasiteisinimai, kad daugiau nėra iš ko.
O EBPO ataskaita primena šauniai besijaučiančiam, pagyvenusiuosius iš minėtų erdvių išstūmusiam jaunimui: pasiimkite rogutes, nes ir jūs atėjus laikui būsite tremiami į skurdą. Ne, nesvaikite apie „pasyvias pajamas“ iš investicijų, nes bent kiek reikšmingesnes santaupas gali sau leisti ir leidžia nebent vienas iš dešimties. 10 proc. Lietuvos gyventojų indėliai dukart didesni nei likusių 90 proc. (žr. 6 pav.). Dėl esamų ir būsimų varganų pensijų kalta ne demografija, ne ekonomika, bet netramdomas mažumos godumas, jų neproporcinga galia ir masių apatija.
