Energingasis banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas vienu ypu paskelbė net tris gerąsias naujienas: „Nelygybė Lietuvoje mažėja, uždirbame daugiau nei portugalai ar graikai, o vidurinė klasė – kaip niekada gausi.“ Pasitikrinkime, ar toje pačioje gerųjų naujienų Lietuvoje gyvename?
Taip pat skaitykite
Ž. Mauricas remiasi „Sodros“ paskelbtais duomenimis, pagal kuriuos penktadalio didžiausių ir penktadalio mažiausių apdraustųjų algų skirtumas nuo 2014 m. sumažėjo nuo 6,6 iki 4,6 kartų, o tuos skaičius apibendrina pirmąja gerąja žinia – Lietuvos gyventojų pajamų nelygybė mažėja.
Deja, bet toks „nedidelis“, maždaug 50 % netikslumas, – algos nėra visos pajamos, jos sudaro tik apie pusę nacionalinių pajamų. Kokia likusios pusės pajamų nelygybė, „Sodra“ nežino ir negali paskelbti. Pagal visų gyventojų disponuojamų pajamų nelygybę, Lietuvoje pokyčių tendenciją sunku įžvelgti net ir labai ieškant gerosios naujienos. Gini koeficientas, daug tiksliau atspindintis nelygybę nei penktadalių santykis, nuo 32 % 2012 m. su nedideliais svyravimais į 2022 m. atėjo ūgtelėjęs iki 36 % (žr. 1 pav.).
Štai ko verta naujiena apie pajamų nelygybės mažėjimą. Beje, pats bankas „Luminor“ Lietuvoje tikrai neprisideda prie tolygesnio pajamų pasiskirstymo, nes vyrai ten uždirba net 50 % daugiau nei moterys, kai Lietuvos mastu skirtumas tik 12 %.
Kodėl skirtumo tarp algų mažėjimas neveikia visų pajamų nelygybės, Ž. Mauricui geriausiai paaiškinti gali gyvulių ūkio kiaulytės, pasiknisusios po Finansų ministerijos bandymu mokesčiais susiaurinti jų lovelius. Koks į vidurinę klasę (prie Ž. Maurico džiaugsmo ja dar grįšime) perėjęs naivuolis ims didesnius pinigus darbo užmokesčio forma, kai yra individualios veiklos pajamų ir dar n kitų mokesčių landų? Štai, nors ir lėtėja didelių algų augimas, bet nemažėja ir pajamų nelygybė. Kuo gi ne gera naujiena paršeliams, tik vargu ar visai Lietuvai.
Pagal visų gyventojų disponuojamų pajamų nelygybę, Lietuvoje pokyčių tendenciją sunku įžvelgti net ir labai ieškant gerosios naujienos.
Pagal visų disponuojamų pajamų nelygybės Gini koeficientą, Lietuva, nepaisant Ž. Maurico paskelbtų ekonominių pergalių prieš graikus bei portugalus, klaidžioja kur nors tarp Lotynų Amerikos ir Azijos (raskite Lietuvą 2 pav.). Tuo požiūriu mes – ne europiečiai.
Antroji naujiena apie pačių algų augimą – mažėjant jau aptartai jų nelygybei. Turėtų būti labai prasta nuotaika, kad nesutiktumei su Ž. Maurico džiugesiu, jog algos Lietuvoje auga. Tačiau nėra taip lengva išsaugoti gerą nuotaiką, kai atidžiau žvilgtelima į augimą, už ką mokamos algos.
Kaip mėgsta sakyti gerų naujienų nešėjai, tikrai dar niekada negyvenome taip gerai. Tačiau ir Afrikoje niekada nebuvo nei tiek mobiliųjų telefonų, nei vandens patogiuose plastiko buteliuose...
Lietuvoje darbdaviai algoms bei darbuotojų socialiniam draudimui išleidžia 43 % ES vidurkio, kai darbuotojai sukuria vertės, kuri lygi 83 % ES vidurkio (žr. 3 pav.). Žinoma, yra ir blogiau. Ir Lietuvoje irgi buvo blogiau. Pastaraisiais metais darbo užmokestis Lietuvoje auga sparčiau nei kitur, tačiau tai rodo ne tai, jog atėjome į privilegijuotų ES narių klubą, bet tik tai, iš kokios gilios kloakos pradėjome kapanotis.
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvoje nėra gerų dalykų. Kaip mėgsta sakyti gerų naujienų nešėjai, tikrai dar niekada negyvenome taip gerai. Tačiau ir Afrikoje niekada nebuvo nei tiek mobiliųjų telefonų, nei vandens patogiuose plastiko buteliuose... Visuomenės keičiasi. Keičiasi jų struktūros, 21 a. nebelabai prasminga kalbėti apie klases 18 a., net ir 20 a. pradžios pavyzdžiu, kai vidurine klase susidomėta kaip iš paveldėjimo gyvenančių aristokratų ar stambių kapitalistų ir fabrikų juodadarbių tarpsluoksniu.
Šiuolaikinės visuomenės struktūra daug sudėtingesnė. Ant kokio socialinės hierarchijos laiptelio žmogus stovi, neatskleidžia nei žmogaus santykis su kapitalu, nei atskirai paimtas pajamų dydis. Už minimalią algą daugiabučio kiemą iš sniego vaduojantis kiemsargis yra „Microsoft“, „Tesla“, ar „Ignitis grupės“ bendraturtis, nes jo pensijų fondas perka tų kompanijų akcijas. Prekybos centro „Senukai“ darbuotojų atlyginimai lenkia beveik visų universitetų darbuotojų algų vidurkį – įdomu, kurie iš jų aukštesnėje klasėje? Kaip ir su simfoninio orkestro smuikininku, kuris iš algos nepajėgus išsikviesti santechniko? Kuris kuriai klasei priklauso?
Pastaraisiais metais darbo užmokestis Lietuvoje auga sparčiau nei kitur, tačiau tai rodo ne tai, jog atėjome į privilegijuotų ES narių klubą, bet tik tai, iš kokios gilios kloakos pradėjome kapanotis.
Algų statistika nėra labai iškalbinga, o visų disponuojamų pajamų nelygybė Lietuvoje, deja, didelė. Ji mažai kinta ir iškreipia vaizdą apie visuomenės struktūrą, kurią galėtume laikyti daugmaž subalansuota sėkmingam tautos gyvavimui 21 a.
Viso rašinėlio moralas. Jei kartais apima nerimas, nes ilgai neišgirstate gerų naujienų, bet delsiate kreiptis į psichoterapeutą, tikėdamiesi, kad mantra apie puikius Lietuvos finansinius reikalus nuramins nemokamai, nesuklyskite. Už ją sumokate kone didžiausiomis euro zonoje paskolų ir menkomis indėlių palūkanomis bankuose. Ir pažeminimu, kai tik prireikia patekti į jų skyrius gyvai. Jei kas Lietuvoje niekada ir nebuvo tokie gausūs, tai tikrai bankų pelnai. Ši naujiena jiems nepaneigiamai gera.
