Kas gali būti ironiškiau: kardas, kurį konservatoriai prieš beveik du dešimtmečius iškėlė virš vadinamųjų valstybininkų, krito ant jų pačių galvų. Tuometis tyrimas, skirtas apvalyti valstybei, dabar verčiamas farsu, kuriame manipuliuojama iš konteksto ištraukta informacija.
Pradėkime nuo to, kas gi tie „valstybininkai“, nes pastaruoju metu šis pavadinimas, daugelio jau užmirštas, yra mistifikuojamas lyg koks Valdovas Voldemortas iš fantastikos kūrinio.
Vadinamųjų valstybininkų veiklos tyrimas buvo pradėtas 2006 m. rugsėjį, prabėgus mėnesiui po tragiškos aukšto Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje. Nors nuo pat pradžių šią tragediją buvo linkstama pateikti kaip nelaimingą atsitikimą, stiprėjo kalbos, kad kontržvalgybininku siekta atsikratyti, nes darbo VSD metu jis vykdė rimtus tyrimus, atskleidusius grupės aukštas pareigas įvairiose institucijose einančių asmenų savanaudišką siekį daryti įtaką valstybės valdymo procesams.
Nesiknaisiokite po kaulus. Taip tyrimo iniciatyvą tuometiniam žurnalui „Ekstra“ pakomentavo su „valstybininkais“ sietas tuometis VSD direktoriaus pavaduotojas.
„Ir jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, ten išlįs tokių momentų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės. Galvoju, kad kažkas nori padaryti didžiulį šou, bet rezultatas, manau, bus nuviliantis. Deja“, – žurnalistams kalbėjo VSD pareigūnas. Vėliau šią citatą bandė užginčyti teisme – nesėkmingai.
Vis dėlto fantasmagorija virstančiame „valstybininkų“ reinkarnavime jau reikia padėti tašką.
Šou – jei taip galima pavadinti valstybę supurčiusį parlamentinį tyrimą – išties buvo didžiulis. Tų pačių 2006-ųjų pabaigoje tyrimą baigęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pristatė išvadas, kad įtaką valstybei bando daryti grupė tarpusavyje susijusių asmenų. Šios neformalios grupės centras, kaip skelbta, telkėsi to meto Užsienio reikalų ministerijoje, iš jos atskiri žmonės buvo deleguojami į tuomečio prezidento komandą, į VSD vadovybę, kitas institucijas, turėdami garantijas, kad visada galės grįžti į „motininę“ ministeriją.
Kita pusė gynėsi, kad patys save „valstybininkais“ vadinę asmenys tebuvo grupė bičiulių, kurie „mąstė viena kryptimi“ ir kartais susieidavo pasidalinti įžvalgomis prie alaus bokalo.
Viešai „valstybininkų klano“ lyderiu buvo vadinamas įtakingas politikas bei diplomatas Albinas Januška, net gavęs valstybės „pilkojo kardinolo“ vardą. O grupei buvo priskiriami politikai ir pareigūnai iš svarbiausių institucijų viršūnių. Po parlamentinio tyrimo, ir ypač prezidento rinkimus laimėjus Daliai Grybauskaitei, šių žmonių aukštuose postuose gan greitai nebeliko. „Valstybininkų“ skandalas nuėjo į užmarštį.
Kol praėjusiais metais grįžo – su trenksmu.
„Valstybininkai“ reinkarnuoti praėjusį balandį, naujai brendusio skandalo kontekste. Tuo metu pasirodžiusioje kolegų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje buvo paviešinta informacija apie VSD vykdytą galimai neteisėtą duomenų apie privačius asmenis rinkimą per 2019 m. prezidentinę kampaniją. Tokie duomenys grįsti tuo metu dar neįvardinto Pranešėjo iš VSD liudijimais.
Viešai „valstybininkų klano“ lyderiu buvo vadinamas įtakingas politikas bei diplomatas Albinas Januška, net gavęs valstybės „pilkojo kardinolo“ vardą.
Seime netrukus prabilta apie parlamentinį tyrimą, kuris aiškintųsi VSD veiksmų, tikrinant tuomečio kandidato į prezidento postą Gitano Nausėdos aplinką, aplinkybes. Šachas, pasakė kita pusė. Ir į viešąją erdvę po beveik dvidešimties metų sugrąžino „valstybininkų“ mitą. „Kas tie valstybininkai?!“ – nuostabos neslėpė trumpos atminties plačioji publika.
Išaiškinti visiems, kas tie atgimę „valstybininkai“, garsiai žadėjo opoziciniai „valstiečiai“. Ir čia įvyko įdomiausias virsmas. „Valstiečiai“, prabilę apie įtarimus, kad Pranešėjo istorija siekiama diskredituoti prezidentą ir VSD, todėl reikia atlikti tyrimą, kokį poveikį politiniams procesams ir politikams daro „atsiradęs galimai valstybininkų klanas“, jį susiejo su didžiausiais savo nedraugais konservatoriais. Tai ypač ironiška, nes būtent konservatorių iniciatyva tais tolimais 2006-aisiais buvo pradėtas ir įvykdytas „valstybininkų“ veikimo išviešinimas. O vadinamajam klanui priskirtų asmenų politinė veikla tais laikais didžiąja dalimi buvo siejama ne su dešiniosiomis, bet su centro kairiosiomis partijomis.
Pavasarį „valstybininkų“ tyrimo iniciatyvos užgeso, „valstiečiams“ neradus net opozicijos palaikymo. Tačiau iš viešų pasisakymų aiškėja, kad savo tyrimą – „tam tikrą analizę“ – per šį laikotarpį atliko prezidento patarėjas. Atliko ir pareiškė: „valstybininkų“ klanas bando užvaldyti valstybei svarbias pozicijas URM ir diplomatinėje tarnyboje.
Jungiamoji grandis – ir vėl Albinas Januška, feisbuke komentavęs tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos, taigi, tarp prezidento ir Gabrieliaus Landsbergio, taigi, konservatorių, įsiplieskusį konfliktą dėl ambasadorių skyrimo. O kur A. Januška – ten ir „valstybininkai“, ar gi ne?
Iš tiesų G. Landsbergis, kitaip nei vyresnioji konservatorių karta, A. Januškos nesikrato. Dar 2021 m. vasarą pasklido informacija, kad „valstybės pilkuoju kardinolu“ ir „valstybininkų“ lyderiu tituluotas signataras kviečiamas į užsienio reikalų ministro patarėjus. Tačiau oficialiai ši informacija taip ir nebuvo patvirtinta.
Vis dėlto, kalbant apie įtakos grupes, visada svarbu, kokios naudos jos siekia. Šiuo atveju, skaitant „tam tikrų analizių“ siūlomas išvadas gali susidaryti įspūdis, kad konservatoriai – arba jų lyderiai, tai yra valdančioji partija, – siekia užvaldyti valstybės postus, kuriuose jau dabar yra. Na, bet čia gi „valstybininkai“...
Vis dėlto fantasmagorija virstančiame „valstybininkų“ reinkarnavime jau reikia padėti tašką. Tai padaryti galėtų šiuo metu dirbanti Seimo komisija, turinti iki pavasario sesijos išnagrinėti tam tikras 2019-ųjų prezidentinės rinkimų kampanijos aplinkybes, taip pat ir susijusias su dabartiniu šalies vadovu, bei VSD vaidmenį tame. Ir būtent tokį tyrimą atliekantys parlamentarai turi visas galias pagaliau išsireikalauti nuo „valstybininkų“ skandalo 2006-aisiais taip ir neišviešinamas 12 VSD pažymų. Tai jose – politikų ir verslo ryšiai, įtakos valstybei ir veikiantys asmenys. Iki šiol šios paslapties atverti visuomenei taip ir nebuvo pasiryžta.
