Ko nori paprastas Lietuvos žmogus? Kas ten žino, ko jis nori, žmonės skirtingi. Bet apie savo ateitį galvojantiems politikams likus mažiau nei metams iki rinkimų atsiveria trečioji akis.
Paprastas žmogus nori: pašalpų ir didesnės pensijos; kad nereikėtų mokėti nekilnojamojo turto mokesčio (nes jis antisocialinis); trumpos darbo dienos ir didelio atlyginimo; žemų kainų (valdžia turėtų pareguliuoti); kad su vaikais ir žmona galėtų daryti ką nori, nes tradicinė šeima su paprotine teise – aukščiau visko; kad šalia nebūtų jokių pusiaukelės namų, migrantų stovyklų ir vaikų globos centrų; kad jokių kitokių apskritai šalia nebūtų. Ir kad valdžia eitų lauk.
Tenkinant menamų rinkėjų menamus lūkesčius Seimo rūmuose ir Daukanto aikštėje prasideda keliaveiksmės dramos. Štai partijos, kurios nariai kaip liudininkai teikia parodymus vadinamojoje riaušių byloje, delegatai prieš kelias savaites išeina į mitingą. Rinktis į protestą, kurio oficialus pretekstas – nepritarimas Nekilnojamojo turto mokesčiui – žmones kvietė ir tie patys riaušių bylos herojai.
„Aš palaikau Lietuvos žmonių nuomonę, nesutinku su tokia žmonių skurdinimo politika ir tikrai už jų pateiktus Nekilnojamojo turto visuotinio apmokestinimo projektus nebalsuosiu. Mano nuomone, tai daugeliui žmonių tiesioginis kelias į skurdą“, – socialiniuose tinkluose savo žygio „pas žmones“ tikslą įvardija politikas, buvęs pareigūnas.
Tuo metu mitingo dalyviai į akis skanduoja „Seimą lauk!“, o netrukus dalis susirinkusiųjų, vedamų tokio vieno celofano, per Gedimino prospektą traukia prie teismo, kur bando sudrumsti jų herojui pradėto proceso eigą.
Tenkinant menamų rinkėjų menamus lūkesčius Seimo rūmuose ir Daukanto aikštėje prasideda keliaveiksmės dramos.
Tokiame kontekste Daukanto rūkų šeimininkas paskelbia, kad nekilnojamojo turto mokestį vetuotų, mat jis esąs antisocialinis, o Lietuvos žmonės „privalės mokėti daugiau be jokio aiškaus pagrindimo“. Ir šis šūkis tvirtai atliepia paprasto žmogaus gynėja tapusios Laisvės partijos lyderės pareiškimą: norėčiau matyti ne tik 26 mln. eurų (numatomus gauti iš mokesčio), „bet ir tą kiekvieną žmogų, kuris turės susimokėti tą mokestį, ypač šitomis neapibrėžtomis ekonominėmis aplinkybėmis“.
Minutinis sutarimas, sukoncentruotas į paprastą žmogų, dūžta ties kitokio žmogaus problemų slenksčiu. Antradienį Seimas ryškia persvara, prie to prisidedant beveik visų, išskyrus Laisvės partijos, frakcijų atstovams, nusprendžia net nesvarstyti vadinamojo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pakeitimų. Jais siūlyta atsisakyti keliolika metų gėdą Lietuvai darančios nuostatos, reikalaujančios ginti jaunuomenę nuo žinių apie homoseksualumą egzistavimo.
„Kodėl gėdą darančios?“ – klausia paprastas žmogus. Ne tik dėl to, kad vienintelės Lietuva ir Vengrija iki šiol rūšiuoja savo žmones į vertingesnius ir prastesnius pagal jų seksualinę orientaciją. Labiausiai dėl to, kad priiminėjant dabar galiojančias nuostatas 2009-aisiais, jose vos per plauką, pritrūkus tik vieno balso, neatsirado leidimas iš seksualinės orientacijos tyčiotis. Ir kad tuo metu, kaip niekada per visus Nepriklausomybės metus, Lietuvos vardas skambėjo visoje Europoje.
Deja, ne dėl valstybės pasiekimų: Briuselyje, Londone, Varšuvoje, Šveicarijos miestuose vyko protestai prieš Lietuvoje gimusį cenzūros įstatymą. Europos Parlamentas balsuodamas priėmė rezoliuciją, kurioje teigta, kad toks įstatymas kertasi su žmogaus teisėmis.
Lietuvai Europos Parlamente tuo metu atstovavę trys konservatoriai buvo prieš šią rezoliuciją. Trys socialdemokratai, tarp jų ir dabartinė partijos pirmininkė, ją palaikė. Kaip ir dabar jau a.a. Leonidas Donskis, tada deleguotas Liberalų sąjūdžio.
Praėjusį antradienį Seime vos keturi socialdemokratai ir tik kiek daugiau nei pusė Liberalų sąjūdžio atstovų pasisakė už siūlymą baigti šią kvailystę. Kiti galvojo, ko nori paprastas žmogus. Taigi, „laisviečių“ ir didelės dalies konservatorių balsų įstatymui pakeisti nepakako. Už tai replikų, kad pasiūlymas tai daryti esąs politinis, nes juo siekiama pabrėžti projektą palaikiusių partijų „rinkimų programose įtvirtintus pažadus“, netrūko.
Po balsavimo gausiai pasipylę padėkos – ir opozicijai, ir valdantiesiems – „neleidus niekinti šeimos“ tikrai netraktuotinos kaip bandymas įtikti tūlam rinkėjui. Kaip ir prezidento akcentas apie jam nepriimtiną galimybę leisti „niekinti šeimą“.
Ir tada „laisvietis“ Tomas Vytautas Raskevičius išėjo deginti knygų ir pareikšti nuomonės, labiau primenančios kaltinimą ir akmenį į partnerių daržą, kad ši Vyriausybė (konservatorių dominuojama Vyriausybė) neturi net saviškių palaikymo. Į ką apkaltintieji nedelsdami atsakė: a) konservatoriai – kad „laisviečiai“ bando gelbėti į dugną kritusius reitingus; b) liberalsąjūdiečiai – kad „laisviečiai“ bando gelbėti savo kailiuką.
Nekilnojamojo turto mokestis, beje, greičiausiai (ne)nusikels į kitos Vyriausybės rankas. Kaip ir žmogaus teises apimantys klausimai. Nes tokie laukia metai – kai reikia galvoti apie kailiuką.
