Į klausimą, ar savo kandidato kėlimas prezidento rinkimuose stiprins partijos reitingus ateityje, atsakymą mano radę naujai dygstančių ir antisisteminiais save vadinančių junginių atstovai. Emocingai manipuliuodami visuomenės jausmais ir nuotaikomis, jie lipa į žiniasklaidos antraštes. Yra pakimbančių ant užmesto kabliuko.
Apie kandidatavimą prezidento rinkimuose kalbantis kaltu dėl sukčiavimo pripažintas ir kitose bylose dar teisiamas Antanas Kandrotas (Celofanas) kelinta diena viešai džiūgauja „išsprogdinęs socialinius tinklus su šita naujiena“. Tai jis paskelbė prieš tris mėnesius darytą, bet būtent dabar išplatintą videoįrašą su gūžtis verčiančiomis iš motinos paimamo vaiko emocijomis. Ir su atviru vaiko veidu, leidusiu jį atpažinti daugybei žmonių.
„Viskas, – dėsto Celofanas. – Vaikų teises jau nuteis“. Kas tai turi padaryti?
„Mano nuomone, prezidentas turėtų išeiti ir pasakyti – gana yra gana. Čia prezidentas turėtų tai padaryti. Nes jeigu prezidentui dabartiniam trūksta informacijos, tai mes galėtumėm jos duoti“, – skelbia teistas galimas kandidatas.
Ir sutapk taip: prezidentas – dabar veikiantis prezidentas – netrukus paliepia atlikti išsamų tyrimą ir imtis veiksmų, nes „negali šioje jautrioje sistemoje dirbti žmonės, išsioperavę empatijos ir gailesčio silpnesniajam jausmą“.
„Oportunizmas“, – šį išstojimą įvertina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kuri galėjo tapti, bet netapo konservatorių kandidate į prezidentus. Ir nepaisant to, sulaukia būsimojo kandidato dabar veikiančios komandos atsako, kad „biurokratines taisykles“ iškėlė aukščiau žmogiškųjų vertybių. Turbūt tokia ta visa premjerės (kandidatuoti sutikusios premjerės) komanda?
Celofanas, pamatysite, ištrauks dar ne vieną šiurpią – ar šiurpiai surežisuotą – istoriją. Mitai, susiję su vaikų paėmimu, yra jo buriamos partijos skambiu pavadinimu „Mes Lietuva“ arkliukas. O nuteisto ir teisiamo lyderio, kuris dalyje žiniasklaidos jau imamas vadinti „aktyvistu“, (kada ateis laikas, kai bus įvardintas „kovotoju už žmogaus teises“?) ketinimas dalyvauti prezidento rinkimuose – šiuos veiksmus suaktualinantis sprendimas.
Bet Celofanas turi ir kitų idėjų. Prieš kelias savaites, pavyzdžiui, paskelbė akciją, kuria ragina nuo valstybinių institucijų pastatų „nafik nulupti“ Ukrainos vėliavas. Atsiuntusieji geriausius video kaip tai daro, gali tikėtis prizų. Gal kas iš galimų kandidatų norėtų prie to prisidėti?
Celofanas, pamatysite, ištrauks dar ne vieną šiurpią – ar šiurpiai surežisuotą – istoriją.
Jei netinka šitas, tai yra dar toks generolas. Jį iškelti siūlėsi Regionų partija, bet gavo pasitenkinti vieno Suvalkijos miestuko meru. Generolas, paskelbęs apie kandidatavimą į prezidentus, paskui save irgi tempia naujutėlę priekabą, pavadintą „Kartu su Vyčiu“. Pastarojo meto temos šiai grupei – ypač artimos. Todėl generolas kanaluose, save tituluojančiuose esą neprisidedančiais prie „sistemos“, visiems priimtinais žodžiais dėsto, kad vaikų teisių specialistai – tai „padarai“, o netrukus perėjęs prie artimos širdžiai kariavimo temos paskelbia, jog kareivis yra kareivis. Ar ukrainiečių, ar rusų.
„Jį pasiuntė – jisai kariauja. Tuo labiau, kad vėlgi grįžkim prie tautos nuomonės: taigi rusų kareiviai tiki, kad jie gerą darbą daro. Nes grįžkim prie to, kad jų tautoj yra varoma propaganda – kaip ir pas mus“, – dėsto prezidentu norintis tapti generolas.
Būsimų prezidentų, keliamų naujų ir senų partijų, prieš šiuos rinkimus – neįprastai daug. Tik vienas kitas kandidatas eina seniau pasiteisinusiu keliu ir deklaruoja, kad už jo nestovi jokia partija ar „verslo grupė“. Pasakymas, kad „tapęs šalies vadovu su dabartinėmis valdančiųjų partijomis bendros kalbos nerastų“, anksčiau rinkėjams taip pat patikdavo.
Regis, bendros kalbos viena su kita neranda dauguma prezidento rinkimams besirengiančių, bet ir į rudenį vyksiančius Seimo rinkimus besidairančių partijų. Dešinysis, ar, teisingiau, liberalusis flangas, vis į viešumą nutekindavęs žinią apie galbūt bendrą kandidatą (kaip tokia, dažniausiai būdavo įvardijama Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen), rudenį nutrūko nuo grandinės. Pirmoji pradėjo Ingrida Šimonytė, netikėtai net daliai partiečių paskelbusi, kad sutinka būti kandidate nuo konservatorių.
„Noriu, kad nuosaikūs, proeuropietiškos dešinės Lietuvos piliečiai tikrai turėtų už ką įmesti balsą“, – pasakė. Kitų liberaliųjų partijų galimi kandidatai iš karto liko už brūkšnio kaip kokie „netikrai verti“.
Ir vis dėlto kandidatei ir ją deleguojančiai partijai vertėtų susimąstyti, kaip nuosaikius proeuropietiškus rinkėjus paveikė visą vasarą skambėjęs šantažas, kad premjerė trauksis iš posto, jei nepasileis Seimas, turėjęs susitapatinti su savivaldybių čekiukų skandalu. Ir apsispręsti, ar konservatoriams bei visam liberaliajam sparnui jis nepadarė daugiau žalos nei pagrindiniu konkurentu neoficialiai įvardijamo Gitano Nausėdos nutylėta narystė Komunistų partijoje, taip saldžiai aptarinėta prieš pusmetį.
Tuo labiau, kad bendradarbiavimo koalicijoje nuoskaudų neslepianti Laisvės partija „iššovė“ buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo kandidatūrą. O Sauliaus Skvernelio demokratai, nors ir besiskelbiantys kairiojo flango atstovais, kelia panašios sanklodos buvusį NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoją Giedrimą Jeglinską.
Ir vis dėlto kandidatei ir ją deleguojančiai partijai vertėtų susimąstyti, kaip nuosaikius proeuropietiškus rinkėjus paveikė visą vasarą skambėjęs šantažas, kad premjerė trauksis iš posto, jei nepasileis Seimas, turėjęs susitapatinti su savivaldybių čekiukų skandalu.
Paramos konservatoriai, bent pirmajame ture, regis negaus ir iš Liberalų sąjūdžio. Pirma, ši partija nepamirš darbais nevirtusių kalbų apie bendrą kandidatą. Antra, galvojant apie Seimo rinkimus, liberalams nėra palanku nei „deginti“ savo pirmininkės, kuri jau dabar raginama prisiimti atsakomybę dėl nuosprendžiu pasibaigusios korupcijos bylos, nei tuo labiau paremti vis labiau simpatikus prarandančius dabartinės koalicijos partnerius.
Ar kitokia padėtis kairiajame sparne? Tikrai ne. Socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, nors vis garsiau raginama partiečių, žodį dėl kandidatavimo žada tarti tik sausį – tiek laiko apie šią partiją nuolat bus kalbama visų rinkimų kontekste. Jei po tokios reklaminės akcijos kandidatu nuo socialdemokratų ir bus iškeltas koks nors Alytaus meras, bendro fono tai nebepakeis.
Panašiu olimpiniu principu pirmasis prie prezidentinių rinkimų starto stojo „valstietis“ Aurelijus Veryga. Partija jo asmenyje įgijo rinkiminį veidą, kurio buvo netekusi po S. Skvernelio demaršo.
Ir visa tai, atsiminkite, tik pradžia.
