Seime vykstant aistringoms diskusijoms dėl mokesčių ir artėjant kitų metų biudžeto svarstymui, Prezidento patarėja Irena Segalovičienė į politikos malūną įmetė vadinamosios šeimos mokesčio lengvatos temą. Tiksliau, iš esmės siūlo grąžinti iki 2018 m. buvusį papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) asmenims, turintiems vaikų (mokesčio lengvatą vaikui).
Ne naujiena, pavasarį prezidentūra tokį siūlymą jau skelbė. Tuomet buvo ir reakcija iš valdančiųjų. „Valstybė neišgali remti vaikus auginančių šeimų ir didindama tėvų NPD, ir mokėdama vaiko pinigus“, – kovą reagavo finansų ministrė Gintarė Skaistė.
Šį kartą į Prezidento pasiūlymą atsakė ministrė Monika Navickienė. Jai būdingu pagarbiu stiliumi, tačiau irgi neigiamai: „Tikrai diskutuoti galima visus pasiūlymus visada, tai ir darome. Papildomą NPD šeimoms jau esame turėję ir prie buvusios valdžios nueita kitu keliu – vaiko pinigų keliu.“ Dar daugiau, ministrė neišsižada, kad būdama opozicijoje prioritetą teikė mokesčio lengvatai: „Aš irgi tada turėjau nuomonę, kad galbūt pereidinėjimas prie vaiko pinigų nuo NPD politikos turi mažiau logikos.“ Tačiau dabar jau ministrė siūlo nebesiblaškyti.
Žinant, kieno žodis priimant įstatymus paskutinis, ši istorija galėtų ir baigtis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui Mindaugui Lingei pavymui dar bakstelėjus, kad tai tik populistinis siūlymas iš Prezidento prasidedančios rinkimų kampanijos.
Tačiau pasitaiko akylų žurnalistų. Martynas Žilionis savo feisbuko paskyroje cituoja šios vyriausybės programą: „Planas ilgainiui pereiti prie šeimos (namų ūkio) kaip pajamų mokesčio mokėtojos. Toks principas leistų taikliau panaudoti pajamų mokestį socialinės politikos tikslais, užtikrinant, kad apmokestinant pajamas būtų atsižvelgiama ne tik į pajamų dydį, bet ir mokesčio mokėtojų turimus išlaikytinius.“
Išeitų, kad Prezidento patarėja prieš prasidedant paskutiniams Vyriausybės kadencijos metams tik primena jos pačios įsirašytą ir primirštą punktą. Sunku pasakyti, ar vyriausybė programoje numatė tą mokesčio lengvatą vietoje esamų išmokų vaikui, ar papildomai prie jų, kaip ir siūlo Prezidentas? Dauguma politikų, taip pat ir ekspertų, svarsto „arba, arba“, prezidentūra – „ir, ir“ plotmėje.
Išmokų ir mokesčio lengvatos derinimas nėra Prezidento išradimas. Yra tokia tarptautinė patirtis. Minėtasis M. Žilionis kreipia dėmesį į Vokietijos pavyzdį. Išmoka vaikui ten 250 eurų ir papildomai dėl mokesčio lengvatos vaikui dar apie 100 eurų uždirbančiam vidutinę algą tėvui. Taigi, iš viso apie 350 eurų arba apie 13 proc. vidutinės algos į rankas. Lietuvoje išmoka vaikui 86 eurai, ir tai sudaro tik apie 7 proc. vidutinės algos.
Išeitų, kad Prezidento patarėja prieš prasidedant paskutiniams Vyriausybės kadencijos metams tik primena jos pačios įsirašytą ir primirštą punktą.
Kiekvienas gali klausti: kam tas dvigubas rėmimas? Kodėl nepakanka „vaiko pinigų“? Juk jeigu mokesčio lengvata pasinaudoja tik dirbantys, išmoka vaikui papildomai aprėpia ir nedirbančiųjų šeimas. Argumentu paremti visus mokesčio lengvatos pakeitimą vaiko pinigais grindė ir juos į mūsų socialinę politiką grąžinusi Sauliaus Skvernelio vyriausybė. Kita vertus, dabartinė premjerė tuomet – 2017m. – kritikavo vaiko pinigus teigdama, kad S. Skvernelio vyriausybė „išima iš dirbančių žmonių mokesčių lengvatą ir tą pačią sumą atiduoda per valstybės dotaciją – vaiko pinigus. Bet pinigų kišenėje lieka tiek pat“. Ir toliau: „Siūlymas atsisakyti mokesčio lengvatos už vaikus rodo, kad nevertinamos žmonių pastangos užsidirbti.“
Taip, abi pusės teisios ir abi ne visai, nes dvi priemonės turi po teigiamą ir po neigiamą pusę. Išmoka vaikui paremiamos ir užsidirbti negalinčios šeimos, bet dalis tėvų, ypač turintys daugiau vaikų, gali tenkintis tais pinigais ir nesiekti užsidirbti papildomai. O mokesčių lengvata palanki dirbantiems, tačiau nepritaikoma ne tik tiems, kas nenori užsidirbti, bet kartu ir nepajėgiantiems to padaryti.
Tuo tarpu abiejų priemonių derinimas leidžia ir aprėpti visus, ir daugiau paremti labiau besistengiančius. Žinoma, dvi priemonės, juolab kad jos būtų ne formalios, bet paveikios savo dydžiu, kainuoja daugiau nei viena. Taigi, kas apmokės sąskaitą?
Ministrė M. Navickienė ir laukia: „Jeigu gerbiamoji patarėja I. Segalovičienė įvardys, kiek tai kainuotų biudžetui, ir kartu pasiūlys, nes ji ekonomikos patarėja, iš kur galima tų lėšų paimti <...>, būtų gerai pamatyti, kokį pajamų šaltinį į biudžetą patarėja nurodo tam, kad galėtume priemonę įgyvendinti.“
Patarėja, žinoma, to negalės nurodyti, nes šiuo metu Seime svarstomoje mokesčių pertvarkoje tokio šaltinio nėra, todėl jis neatsiras ir kitų metų valstybės biudžete, net jei ta pertvarka ir įvyktų. Be to, prasmingiau kalbėti apie šaltinį ne biudžete, bet visuomenėje, iš kurios viskas į biudžetą ateina ir į kurią viskas iš jo išeina.
Taigi, Vokietijoje tris vidutines algas uždirbantis ir išlaikytinių neturintis asmuo valstybei sumoka per 30 proc., o lietuvis – tik 20 proc. pajamų mokesčio (žinoma, abu moka ir socialinio draudimo įmokas). Taigi, tas vokietis finansuoja turinčio vaikų bendrapiliečio ir mokesčio lengvatą, ir išmoką vaikui. Susilaukęs vaikų, tai susigrąžins naudodamasis tais pačiais dviem instrumentais.
Taigi, kas apmokės sąskaitą?
Kai girdime mokesčių svarstymuose prakutusių (uždirbančių ne tik tris, bet ir trylika vidutinių algų) lietuvių balsus apie mokesčių kilpą ant jų kaklo, atrodo, jiems nereikia nei lengvatų šeimoms, nei išmokų, nei pačios Lietuvos.
Na, bet politinis elitas, kaip matėme, žvalgosi plačiau, vieną kadenciją įsigilina į mokesčių lengvatas, kitą – į išmokas. Netruks ateiti ir tokia kadencija, kai prie tų dviejų pridės dar ir tinkamus mokesčius.
