„Kiekvieną mielą dieną kalbininkų kalamas nepilnavertiškumo kompleksas“, – skundžiasi Kristina Sabaliauskaitė ir, to kasdieninio kalimo neištvėrusi (ir, matyt, skaudžiai nukentėjusi kovose dėl „bromos“), parašė ilgą piktą straipsnį, kuriame kalbininkus su visais jų užmojais išdėjo į šuns dienas. O gal ne kalbininkus, gal kalbos norminimo idėją?
Bet apie „aukštąją literatūrinę kalbos versiją“ tarsi svajoja, tik ne tokią, kokią dabar neva kalbininkai kaimietišką skleidžia, o miestietišką, su lenkiškais ir kitais slaviškais indėliais.
Viena bėda čia tokia, kad ir ši autorė, ir kalbos anarchistai nepastebi, jog jau ilgus metus kalbininkų požiūris į kalbos vartoseną yra gerokai liberalesnis negu anksčiau. Todėl jau daugiau nei dešimtmetį smerkdami valkioja tuos pačius „didžkukulius“, ir „daugiaryžį“, nors nei „cepelinai“, nei „rizotas“, nei „anūkas“ VLKK niekada nebuvo priskirti klaidų kategorijai (kad redaktorės ir kalbos tvarkytojos kartais persistengdavo, yra kitas klausimas). Todėl rašytojos dejonės dėl priekaištų „Silva rerum“ leksikai yra tiesiog pasenusios – tai praeitis. 2013 m. išleistoje „Kalbos patarimų“ serijos knygelėje „Leksika“ yra pateiktas gana ilgas „Senųjų svetimybių sąrašas“, ir pakomentuota, be kita ko, taip: „Kaip motyvuota stilistinė priemonė jos galimos vartoti meninio ar publicistinio stiliaus tekstuose“. Taigi, Kristinos Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose – mielai prašom.
Kai kurios straipsnio pastabos teisingos ar bent vertos diskusijos, tarkim, dėl žodžio „sekantis“ net ir ne visi kalbininkai sutaria.
Atrodo, rašytoja nesuvokia istorinės kalbos raidos – jai kalba yra toks statiškas objektas, iš kurio galima prisirinkti archaizmų, šiandieninio žargono, kokių tik nori slavizmų, ir viskas tarsi iš to paties padėklo. Jos minimi sieratos, paszenavojimai, apveizdos iš mūsų kalbos tiesiog išnyko, ir dabar šie žodžiai nevartojami ne todėl, kad kalbininkai draudžia, o todėl, kad kalbėtojams jų nereikia. Ir jos minimų auszrininkų kalba yra istorinė praeitis, net ir po Stasio Šalkauskio laikų kalba keitėsi.
Lietuvių inteligentų, XX a. pradžioje puoselėjusių lietuvybę, vienas iš užmojų buvo atsikratyti daugelio kalbos polonizmų. Tai buvo gana sėkmingai padaryta, ne tik pasitelkiant senus lietuviškus žodžius, bet ir kuriant naujus. Ir dabar, regis, niekas nesipiktina, kad abrūsą, dziegorių ir sierčiką bendrinėje kalboje pakeitė rankšluostis, laikrodis ir degtukas. Šias naujoves supratingai diegė ir daugelis rašytojų. Todėl dabar, laimė, turime ne tokią puskalbę, į kurią buvo išversta autorės minima Gegužės 3-iosios Konstitucija.
Kai kurios straipsnio pastabos teisingos ar bent vertos diskusijos, tarkim, dėl žodžio „sekantis“ net ir ne visi kalbininkai sutaria. Tačiau klaidingų, nesupratingų, tiesą iškraipančių teiginių ir vidinių prieštaravimų esama tokių įvairių, kad pabandysiu juos pateikti atskirais punktais.
Taip pat skaitykite
1. Vienoje vietoje autorė teigia užjaučianti į Lietuvą atvykusius ir lietuvių kalbos nemokančius naujuosius imigrantus, „kuriems p. A. Valotka grasina deportacija, jei per dvejus metus neišmoks kalbos“ (nors šis ponas tik priminė galiojantį įstatymą).
Kitoje vietoje jau tarsi pritaria šiam ponui: „Nori būti Lietuvoje – išmok bent minimumą, nes kitaip vis dar demonstruoji praeities psichologinį kolonializmą.“
2. Piktinasi dėl taisymo „Winston‘ą Churchill‘į į „Vinstoną Čerčilį“. Matyt, nepastebėjo, kad jau daugiau kaip trisdešimt metų šitaip nebetaisoma – ir didžiojoje žiniasklaidoje, ir negrožinės (o kartais ir grožinės) literatūros knygose asmenvardžiai rašomi originalo rašyba. Kas kita vietovardžiai – jie lietuvinami, nors ir nelabai griežtai: tokiame dideliame ir svarbiame leidinyje kaip „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ visi svetimvardžiai pateikiami originalo rašyba (išskyrus nedaugelį visiems įprastų tradicinių), ir nieko. Tik, beje, apostrofai prie Churchillio nereikalingi, juolab kabantys žemyn galva (kaip parašė autorė). Žiniasklaidoje kasdien matome Bideną, Macroną (ne Biden’ą, Macron’ą).
Autorė ilgai knebinėja vieną sulietuvintą asmenvardį Tomo Venclovos verstoje Curzio Malapartės knygoje „Kaput“. Šis kūrinys tik iš dalies grožinis, o iš dalies faktinis, tad nežinia, kaip būtų dabar, bet anksčiau kitaip ir negalėjo būti, nes vertimas pasirodė sovietmečiu (1967 m.), o šiais laikais pakartotas leidimas šiuo aspektu nebuvo taisytas.
3. O štai rašytojos pagirti kalbos vartotojai: Leonidas Donskis, kalbą „turtin[ęs] filosofinėmis sąvokomis“ Arvydas Šliogeris, Tomas Venclova, Arūnas Sverdiolas. Filosofinėmis sąvokomis kalbą turtino ne tik Šliogeris, bet ir Antanas Maceina bei kiti, ir tai prieštarauja autorės teiginiui, kad naujus žodžius kuria tik kalbininkai. Bet svarbiausia – dėl šių keturių autorių kalbos pritartų ir kalbininkai, priekaištų čia nėra, jų kalba taisyklinga.
4. Matyt, autorė įsivaizduoja, kad kalbininkai arba mokytojai, paruošę botagą, būna prikišę nosį ir ausį prie tarpusavy šnekančių ir telefone žinutes rašančių paauglių: „Lietuvos paaugliai vis dažniau tarpusavyje bendrauja ir žinutes rašo angliškai: juk iš jų atimta galimybė eksperimentuoti, žaisti su kalba.“ Iš tikrųjų ir pažaidžia su kalba, ir rusiškus keiksmažodžius žarsto (nežinau, ar ir kalbėdami angliškai).
5. Teigiama, kad Lietuvoje „kalba kuriama institucinių prievaizdų“. Na, nemažai „prievaizdų“ sukurtų žodžių visuomenėje puikiai prigijo, bet jų ateina ir iš pačios visuomenės: melagiena, naršyklė, dažasvydis pirmiausia buvo pavartoti žiniasklaidoje. O specifinius terminus dažnai kuria tų sričių specialistai. Bet „nėštukės“ kalbininkai nei sugalvojo, nei siūlė vartoti.
6. Kaip kalbininkų nusišnekėjimo pavyzdžiu, straipsnio tekste net tris kartus piktdžiugiškai mėgaujamasi vardu Skirminas. Kadangi tokį pamačiau pirmą kartą, bandžiau ieškoti ir VLKK portale, ir internete per gūglą, bet nesėkmingai. Kolegė paaiškino, kad toks vardas (t.p. Drogaila) minimas Lietuvos Metrikoje – apie tai rašyta straipsnyje leidinyje „Baltistica“.
7. Įrodinėdama, kad jau prieš kelis šimtus metų esama užrašytų mergautinių pavardžių su galūne -a, autorė pateikia pavyzdžių: Adomaycia, Baskutaicia ir kt. Bet tai yra grynos tarmybės. Dar ir šiandien kur nors kaime rašytoja gali būti pavadinta Sabaliauskoičia (jeigu taip nori).
8. Kažkodėl autorę suerzino tai, kad žodis triufelis lietuviškai reiškia tik šokoladinį saldainį, o ne požeminį grybą (vadinamą trumu).
9. Kirčiavimas „vaistaĩ“ yra joks ne vilnietiškas – taip kirčiuojama daug kur Lietuvoje, ir tai yra antras normos variantas, klaida nelaikomas.
10. „net visuomeninis transliuotojas BBC darbina pranešėjus su regioniniais akcentais“. Tai tiesa, ir ne tik su regioniniais, bet ir, pvz., su afrikietiškais. Bet skiriasi tik tarimas – gramatika ir leksika būna taisyklingos, diktoriai ir rimtų laidų vedėjai negali kalbėti, kaip nori.
11. Teiginys apie „kalbininkų aimanas“, kad „negi tuoj ir hieroglifais Lietuvoje rašysime“, vertas tiek pat, kiek bandymas papokštauti: „Dar gerai, kad James‘o Bond‘o nepervadinome į „Jokūbą Ryšį“.
„Taip, tikrai – kodėl turėtume išmokti ko nors naujo, kam tobulėti?“ – ironizuoja vienu klausimu autorė. Iš tikrųjų daugelis nenori ko nors naujo išmokti, tobulinti savo kalbą – mano, kad juk šnekėti moka, tai gali gyvuoti kaip pirmykštis žmogus, kuriam jokių kalbos normų ar subtilybių nereikėjo. Todėl ir Sabaliauskaitės straipsnis daug kam patinka.
