Prieš kelias dienas LRT paskelbtas Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis „Kultūros karai ir paliaubos: lietuvių kalbos grėsmės“ pribloškia bakalaurinio darbo apimtimi. Skaudulių autorė sukaupė daug, daug visko ir prirašė. Kelis sykius paminėta Kalbos inspekcija (tiesa, autorė painioja Kalbos inspekciją su Kalbos komisija ir man priskiria nesamas pareigas) ir tai mane tarsi įpareigoja atsakyti. Nesivelsiu į ginčus dėl visko, tuo labiau kad daug su kuo sutinku, tačiau keletą p. Kristinos pasažų pakomentuosiu.
Taip pat skaitykite
Vienas iš garsių medievistų prisipažino, kad geriau išmano apie Viduramžių gyvenimą nei apie dabartį. Panašios bėdos gali tykoti ir kitų asmenų, kurie daug laiko praleidžia studijuodami senus dokumentus – romanuose aprašomos epochos liudytojus. Lenkiu galvą prieš p. Kristinos darbštumą ir kruopštumą gilinantis į romanuose aprašomą epochą (tai gražiai atskleidė jos atsakymas „Liečiant epochos dramblį“ į dr. Liudo Jovaišos tekstą „Prašmatnus kontušas ir nunešiotas žiponas. Arba Istorija K. Sabaliauskaitės romanuose“). Perskaitę patikėjome, kad autorė supranta, apie ką rašo ir kaip rašo. Deja, kalbos politikos srityje to supratimo kur kas mažiau, nes lieti tulžį yra viena, o pasidomėti – visai kas kita.
Pradėkime nuo straipsnyje prisimintos trejų metų senumo istorijos, kai Rimvydas Valatka sukūrė skandalėlį apie skriaudžiamas Žirmūnų bibliotekininkes, neišlaikiusias valstybinės kalbos egzamino. Regis, abu – ir žurnalistas, ir rašytoja – nei žinojo, nei žino, kad Kalbos inspekcija vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais teisės aktais, ir pateikia įvykius taip, tarsi įstatymų priežiūra tebūtų mano asmeninis įgeidis. Pakaktų p. Kristinai parašyti ar paskambinti į Kalbos inspekciją, ir ji sužinotų, kad po minimų įvykių Inspekcija kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją prašydama pakeisti teisės aktus ir susiaurinti grupę asmenų, kuriuos Vyriausybė įpareigoja išlaikyti tokį egzaminą. Ministerija į mūsų argumentus atsižvelgė, teisės aktas pakeistas. Tai ir yra atsakymas į p. Kristinos klausimą, ką gero nuveikė Inspekcija dėl bibliotekininkių, kurias aktyvistai ir žurnalistai apraudojo ir kitą dieną pamiršo. Tiesa, buvo viena maloni išimtis – Monika Navickienė, dabartinė socialinių reikalų ministrė, paprašė informuoti apie šios istorijos tęsinį. Tai ir buvo padaryta.
Kartu su Kristina Sabaliauskaite džiaugiuosi, kad prieš dešimt metų panaikintas didžiųjų kalbos klaidų sąrašas trūnija istorijos paraštėse. Šis sąrašas iš pradžių buvo tik atmintinė rūgščiausioms klaidoms priminti (abrūsas, firanka, zoviesai ir pan.), bet vėliau suteikti jam privalomąjį statusą pareikalavo ne piktieji kalbininkai, o Seimo teisininkai. Bet negi kas gilinsis ar po šio straipsnio ateityje prisimins ką tik paminėtą faktą. Juk kalbininkai – prieš akis, lazda rankose, ir pirmyn! Arba ragais daužyti į vartus, kurie atverti jau dešimt metų.
Perskaitę patikėjome, kad autorė supranta, apie ką rašo ir kaip rašo. Deja, kalbos politikos srityje to supratimo kur kas mažiau, nes lieti tulžį yra viena, o pasidomėti – visai kas kita.
Regis, Kristina Sabaliauskaitė tiki, kad Kalbos inspekcija vis dar tikrina grožinę literatūrą. 2020 metų pradžioje, vos pradėjęs dirbti Kalbos inspekcijoje, su kelių leidyklų vadovais kalbėjausi apie tai, ar Valstybinės kalbos įstatymo nuostata laikytis kalbos normų grožinėje literatūroje nėra atsilikusi nuo gyvenimo. Dvi leidyklos sakė, kad tikrinti nereikia, viena – kad galbūt labiau reikia, nei nereikia. Nuo tada ir netikriname, išskyrus pavienes vaikų literatūros knygeles. Todėl nei Kalbos komisijai, nei Kalbos inspekcijai nei šilta, nei šalta dėl gerbiamajai rašytojai brangių bromos ir kurtkės, nei dėl firankų, zoviesų, slovikų, kansarų, adijalų, babinų, gvintų, klapanų, liuoslaikio, proso, štatyvo ir ukolo. Gerbiamoji Kristina, tikrai neblusinėsime Jūsų tekstų ir neatimsime Jums taip brangių žodžių. Šimtąjį sykį kartoju: grožinis tekstas yra autoriaus ir redakcijos susitarimas. O jeigu „Baltos lankos“ savo brangiausiai autorei sako kitaip, tai nu nu nu!
Dovanoju Kristinai Sabaliauskaitei nemokamą patarimą. Diskusijos metodas ad absurdum yra tinkamas, kai nori prikišamai pademonstruoti klaidingą oponento minties kryptį. Bet netinkamai panaudotas jis kaip tik nuveda autorę į absurdo liūną, kai ji neva siūlo uždrausti senuosius skolinius agurkas, bažnyčia, karūna, butelis, vesdama mintį iš klaidingo teiginio, neva anūkas buvęs draudžiamas žodis. Norite žinoti tiesą – skaitykite Ritos Miliūnaitės feisbuko paskyrą.
Ak, tiesa, straipsnyje net keturis kartus kartojamas žodis bauda („ir Basanavičius, ir Kudirka šiandien bankrutuotų nuo Kalbos inspekcijos išrašytų baudų už beveik kožną jų redaguotų laikraščių sakinį“, „lėks iš darbo, kuriame dirba jau kelis dešimtmečius. Arba gaus piniginę baudą“). Gerbiamoji Kristina, Kalbos inspekcija paskutinį sykį baudą skyrė kažkada aname dešimtmetyje. Ir ne už kokį nors taisyklingą ar netaisyklingą žodį, o už lietuvių kalbos nevartojimą aptarnavimo srityje ir Kalbos inspekcijos nurodymų ignoravimą. Tai yra Lietuvos piliečių lingvistinių teisių (jos minimos dar Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje) apsauga. Gal Jus domina lietuviškų baudų dydžiai Europos kontekste? Pas mus didžiausia bauda siekia 400 Eur, Estijoje 2600 Eur, Slovakijoje 5000 Eur, Lenkijoje 100 000 (vienas šimtas tūkstančių) zlotų, Italijoje svarstomo kalbos įstatymo projekte – 100 000 Eur, Prancūzijoje Versalio teismas už kalbinių įstatymų nepaisymą įmonei skyrė 580 000 Eur baudą ir dar 20 000 Eur už kiekvieną delsimo dieną. Tokios tokelės kultūringose šalyse!
Gerbiamoji Kristina, Kalbos inspekcija paskutinį sykį baudą skyrė kažkada aname dešimtmetyje.
Pritariu autorei, kad mokyti lietuvių kalbos nuobodžiai yra nusikaltimas, ir kviečiu perskaityti mano straipsnį „Lingvistinė ekologija“. Ką yra nuveikę „valdantieji“, pasakoti tektų ilgai, bet ar lietuvių kalbos emigracijoje neišmokstantys vaikai yra „valdančiųjų“ atsakomybė? Ar ne iš šeimos vaikai perima vertybes? Ar vėl karsime visus šunis ant mokytojų?
Palaikau Kristinos Sabaliauskaitės priekaištus valstybei, kuri neturėtų „kovoti <...> prieš kūrybingus, šypseną sukeliančius verslų pavadinimus (tokius kaip „Daktaras Desertas“ ar „Sviestas sviestuotas“). Bėda ta, kad valstybės turinys – labai platus, čia veikia daug institucijų, o jos laikosi skirtingų pozicijų. Kalbos inspekcija gynė „Daktarą desertą“ ir „Sviestą sviestuotą“ kiek beįmanydama. Netikite – užsukite pas „Daktaro deserto“ skanumynų gamintojus ir pasiteiraukite, ką jie mano apie Kalbos inspekciją. Su mano požiūriu į retorinę raišką įmonių pavadinimuose galite susipažinti straipsnyje „Kalbos kasdienybės. Sviestas sviestuotas“. Galų gale, Kalbos inspekcija kasmet apdovanoja gražiausiai pavadintas naujas verslo įmones. Čia ir „Šaukšto kelionė“, ir „Svajojantis medis“, „Kvepia pasakom“, „Aguonų šokis“, daugybė kitų išradingų pavadinimų, kurie, patikėkite, Kalbos inspekcijai nestoja skersai gerklės.
Tokio pobūdžio straipsniuose ir kalbėjimuose nuolatos dalijami patarimai lietuvių kalbos politiką suvienodinti su Jungtinės Karalystės ir JAV ir pasakojama, kaip ten viskas puiku. Štai Kristina Sabaliauskaitė užsieniuose yra skelbusi straipsnių ir kalbėjusi TV ir radijo programose ir „niekada, niekas neprašė jokio kalbos egzamino popierėlio, apskritai, nė nesidomėjo, ar esu išlaikiusi kokį kalbos egzaminą.“
Didžiuojuosi Lietuva! Čia kiekvienas gali rašyti straipsnius žiniasklaidai, kalbėti TV ir radijo laidose, ir niekas neužsimins apie jokį egzaminą neigi popierėlį! Bent jau čia neatsiliekame nuo britų. Bet gal apsirinku? Todėl viešai kreipiuosi į Lietuvos žiniasklaidos broliją beigi seseriją ir prašau pateikti faktų, kai iš TV ir radijo pašnekovų ar straipsnių autorių, Lietuvos piliečių arba užsieniečių, „prašė kokio nors kalbos egzamino popierėlio“ ir domėjosi, ar pašnekovas / autorius yra „išlaikęs / išlaikiusi kokį kalbos egzaminą.“ Jeigu Lietuvoje vyksta tokių dalykų, pažadu: pirmą sykį per savo kadenciją nurodysiu skirti baudą, nes toks elgesys yra šiurkštus kalbinių Lietuvos piliečių teisių pažeidimas.
Apie naujadarus Kristinai Sabaliauskaitei verčiau atsakytų Lietuvių kalbos institutas, bet įkišiu ir savo trigrašį. Autorė rašo: „Anglų kalba <...> pripažįsta regioninių tarčių įvairovę, naujadarus leidžia kurti patiems žmonėms ir jiems prigijus įtraukia į žodyną. O kaip Lietuvoje?“ Atsakau: „Lietuvių kalba pripažįsta regioninių tarčių įvairovę, žmonės patys kuria naujadarus, kurie yra įtraukiami į žodynus.“ Jeigu jums kas nors ims mekenti, neva „naujus žodžius kuria kalbininkai“, žinokite: prieš jus stovinti ypata nuo Jono Jablonskio laikų gyveno tundroje, tupėjo bačkoje, užsimaukšlinusi rusišką ausinę kepurę ir siemkas su vobla kramtė.
Ne aš pradėjau lyginti lietuvius su britais, bet pirmas pabaigsiu kvietimu perskaityti mano straipsnį „Nuo piliečių kontrolės – prie imigrantų įtraukimo“ ir pasigėrėti JK vidaus reikalų ministerijos (Home Office) instrukcijomis apie metimą iš darbo asmenų, kurie deramai nemoka anglų kalbos. Tada rasti bent vieną panašią Lietuvos institucijose galiojančią instrukciją. Tada ir pasikalbėsime apie piktąją Kalbos inspekciją ir geruosius, imigrantus mylinčius etc. britus. Tuo tarpu siūlau p. Kristinai perskaityti mano kolegės Astos Barzdenienės straipsnį „Bonjour! Goededag! Guten Tag! Apie Belgijos kalbų reikalus“ ir praplėsti kalbos politikos akiratį už angliškos patirties ribų, bent jau iki Belgijos.
Kristinos Sabaliauskaitė impresijoje neišvengta jautraus imigrantų klausimo. Iš pateikiamų palyginimų ir prisiminimų susidaro įspūdis, kad Lietuvoje iš imigrantų reikalaujama lietuvių kalbą puikiai mokėti ir egzaminui, „ir kasdienei komunikacijai“, ir „suprasti socialinių dialektų niuansus“. Tad grąžinu gerbiamąją rašytoją iš Švietimo epochos į dabartį ir cituoju oficialius kalbos mokėjimo niuansus: „Asmuo geba suprasti trumpus, aiškios sandaros sakytinius ir rašytinius tekstus ir dažnai vartojamus posakius įprastomis kasdienio gyvenimo temomis (pavyzdžiui, apie asmenį, šeimą, pirkimą, vietos geografiją, darbą). Geba kalbėti apie konkrečius žinomus dalykus, pildyti tipinių dokumentų formas, rašyti neoficialius trumpus tekstus (pavyzdžiui, skelbimus, laiškelius), paprastomis kalbos priemonėmis geba papasakoti apie savo išsilavinimą, artimiausią aplinką, būtiniausius poreikius. Taip pat geba suprasti sakytinį ir rašytinį tekstą, naudotis mažiausiu pareigų terminijos kiekiu“.
Kiek metų reikia pragyventi lietuviškoje aplinkoje, kad pramoktum kalbą bent tiek? Ypač dabar, kai po mano kreipimosi į Seimo švietimo ir mokslo komitetą šių metų kovo mėnesį, šio rašto inspiruotų diskusijų ir Seimo komiteto rašto Vyriausybei buvo skirta 10 milijonų lietuvių kalbos kursams.
Kristinos Sabaliauskaitės viešai paskelbti teiginiai apie mano neva niekinamus turkus ar grasinimus deportuoti šimtus tūkstančių gudų ir ukrainiečių yra pliurpalas. Jeigu ponia Kūrėja yra išsaugojusi bent lašelį savigarbos, dėl šio kliedesio galėtų atsiprašyti taip pat viešai ir garsiai, kaip ir apšmeižė. Nors, tiesą sakant, didelių lūkesčių neturiu. O jeigu p. Kristiną domina mano požiūris į Lietuvoje dirbančius ukrainiečius, kviečiu kartu nuvažiuoti į keletą mano nuolatos lankomų degalų kolonėlių ir kavinių, kuriose dirba ukrainietės, ir su jomis pasikalbėti apie mane, mano požiūrį ir mūsų bendravimo stilių.
Kristinos Sabaliauskaitės viešai paskelbti teiginiai apie mano neva niekinamus turkus ar grasinimus deportuoti šimtus tūkstančių gudų ir ukrainiečių yra pliurpalas.
Platus valstybinis požiūris vaisingai skleidžiasi šviežioje ir originalioje Kristinos Sabaliauskaitės mintyje, kad savo atlyginimą gaunu iš mokesčių mokėtojų. Man, turinčiam Vilniaus universiteto ekonomisto diplomą, nedera nuneigti tokio akivaizdaus fakto. Kalbos inspekcija kiekvienam iš 2,2 milijono Lietuvos mokesčių mokėtojų per metus kainuoja po 13–14 centų, mano atlyginimo našta, atsižvelgiant į šiuos mokesčius, irgi priartėja prie cento. Jeigu tai sunkia našta gula ant Mokesčių Mokėtojos pečių, prašau atsiųsti savo sąskaitos duomenis – susimokėsiu. Ir mainais neprašysiu grąžinti pinigų nei už mano lentynose stovinčias keturias „Silva rerum“ dalis, nei už „Danielių Dalbą“, nei už „Petro imperatorę“. Man smagu prisidėti prie būsimosios Nacionalinės premijos laureatės išlaikymo skaitytojo pinigais.
Tai tiek. Nenuvarginau? Tada reziumuoju: rašydama apie karus ir paliaubas Kristina Sabaliauskaitė pamiršta būtiną sėkmingo dialogo prielaidą – audiatur et altera pars. Kol to nėra, šnekos apie paliaubas tėra tik tuščiais puodais žvanganti patetika. O kai bus elgiamasi kitaip, karai baigsis savaime. Lietuvių kalboje sutilpsime visi.
