Neramūs laikai. Vienos influencerės suka į dešinę, kitos grąžo rankas, o trečioms paranku būti centre. Beveik niekam neįdomu žvalgytis į kairę, gal tik tiems, kas garbina neištikimybę. Tačiau daugumai iš mūsų patogiausia slėptis arba naudotis kamufliažu.
Taip pat skaitykite
Kas yra girdėję žodį „kamufliažas“, žino, kad jis dažnai taikomas biologijoje: nemažai gyvūnų naudoja kamufliažą tam, kad pasidarytų nepastebimi ir apsisaugotų nuo plėšrūnų. Kiti tiesiog imituoja plėšrūnams pavojingus ir nuodingus gyvius. Tai juos gąsdina ir atbaido. Kamufliažas įprastas ir kariniuose veiksmuose, kai karinis personalas ar įranga maskuojami taip, kad susilietų su aplinka. Paprastai tariant, kamufliažas – tai slėpimosi menas naudojantis kūniška maskuote. Užsimaskuok taip, kad niekas tavęs nepastebėtų.
Kodėl reikia kalbėti apie kamufliažą? Nes jis yra tapęs visuotiniu socialiniu reiškiniu. Dažnas iš mūsų į pasaulį žvelgiame kamufliažinio žmogaus akimis. Stengiamės gyventi nematomi ir nepastebimi, pasislėpę ieškoti išeities iš gyvenimo aklaviečių. Bet kamufliažinis slėpimasis reiškia ir nuolatinį normalumo pamėgdžiojimą ir imitavimą. Būtina imituoti socialines normas tam, kad niekas į mus nekreiptų dėmesio. „Jei tu vyresnė moteris, nedėvėk ryškių raudonų kelnių“, – prieš trisdešimt metų sakė man pagyvenusios moteriškės Telšių turguje, rodydamos į šešiasdešimtmetę raudonkelnę keistuolę. „Jei esi vyras, nekūkčiok savo motinos laidotuvėse.“ Turime būti kaip tie gyviai, įsilieję į aplinką.
Socialinių normų imitavimas arba mimikrija (sąvoka, plačiai naudojama pokolonialiniuose tyrimuose) – tai savotiškas apsauginis panašumas. Kitais žodžiais, imituodamas panašumą apsisaugai. Imituoti galima viską: judesius, elgesį, socialinę klasę, priklausymą elitui. Šios mimikrijos ypač daug politiniame pasaulyje, kur dešiniosios partijos apsimeta kairiosiomis, neonacistinės – patriotinėmis, neoliberaliosios – kovojančiomis už žmogaus teises. Kamufliažas dažnai paslepia politines ideologijas, besiremiančias nacionalistinėmis, patriarchalinėmis, mizoginistinėmis, homofobinėmis pažiūromis.
Kamufliažiniai žmonės stengiasi. Jie visada žino aplinką, prie kurios jiems reikia prisitaikyti, ypač jei iš jų tapatybių viešai juokiamasi ar jos maišomos su purvais.
Kamufliažas gali būti sėkminga ir ne tokia sėkminga kultūrinė strategija. Tu beveik elitas, bet tavo neelitiškumą išduoda ryškus užrašas „Prada“ ant tavo megztinio. Viskas atrodo tobula, tik ne tavo batai už tūkstantį eurų. Nors „Dolce & Gabbana“ šalikas šilkinis, jis per daug ryškus, kad padėtų įsilieti į elitą. Kai jį nešioji, atrodai kaip parodija. Esi beveik ten, kur reikia, bet tave persekioja šis „beveik“. Beveik kaip politikas iš „Nacionalinio susivienijimo“, bet veikiau tik jo parodija (o tai reiškia parodijos parodiją). Kita vertus, imituojami asmenys dažnai jaučiasi kaip parodijavimo aukos. Dėl to jie garsiai skundžiasi ir su pasibjaurėjimu žiūri į tuos, kurie stengiasi juos imituoti.
Imitacijos imitacijoms nelygu. Kamufliažiniai žmonės stengiasi. Jie visada žino aplinką, prie kurios jiems reikia prisitaikyti, ypač jei iš jų tapatybių viešai juokiamasi ar jos maišomos su purvais. Tada vieną stigmatizuotą tapatybę reikia slėpti po kita, priimtinesne ir neapgaubta patyčių. Kamufliažiniai žmonės beveik visada aiškiai apmąsto pasirinkimus, bet kartais atrodo, kad jie neturi pasirinkimo: veikti juos skatina būtinybė atsiliepti į tai, kas visuomenėje normalu ir kas ne, priimtina ir smerktina. Tai vadinama refleksyviu kamufliažu.
Kamufliažą renkamės ir tada, kai nujaučiame pavojų. Kai kas sako, kad kamufliažas gali būti ir atsakymas į prastėjančias gyvenimo sąlygas, politinį nestabilumą, didėjantį autoritarizmą. Maskuojamasi, kai kyla pavojus liberaliai demokratijai ar vadinamam liberaliam saugumui. Kai visa socialinė aplinka prisipildo priespaudos arba tampa vis labiau dusinanti („mes dūstame“, – kartoja visi, kas netingi). Kai mūsų gyvenimai ir pasirinkimai niekinami, keikiami, purvinami.
Kamufliažo gausa kalba ne tik apie Lietuvos visuomenę, bet ir apie pačius kamufliažinius žmones. Koks mūsų „tikrasis“ veidas? Kas už jo slepiasi? Ir kas suteikia mums tikroviškumo arba, kitais žodžiais, paverčia mus natūraliais? Nors aiškiai žinome, kad nieko natūralaus nėra, pretenzija į natūralumą ir tikrumą – kiekvieno kamufliažinio piliečio siekis. Kuo „natūraliau“ atrodysi, tuo labiau ištirpsi savo gyvenamojoje aplinkoje. Kamufliažas padeda suvokti, kaip individai maskuoja ir slepia savo skirtumus, stigmas, nenormalumus.
Žvelgiant į istoriją, įmanoma pastebėti, kiek daug žmonių ir socialinių grupių yra naudoję kamufliažą kaip išgyvenimo strategiją. Pavyzdžiui, devintame ir dešimtame praeito šimtmečio dešimtmečiuose menininkai buvo įsisavinę kamufliažines kultūrines strategijas homofobiškoje ir AIDS fobinėje aplinkoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kultūrinis ir politinis kamufliažas klestėjo ir šeštame dešimtmetyje, makartizmo arba raudonosios panikos laikais. O ir visos sovietinės Lietuvos istoriją galima rašyti vartojant kamufliažo sąvoką.
Itin homofobiškoje Lietuvos aplinkoje kamufliažo itin daug. Kamufliažiniai žmonės, priversti remti ideologiją ir politiką, kuri juos nužmogina, patiria kognityvinį disonansą. Jie žino, kad jų nesiklausoma, jų balsai nutildomi, bet kaltina tik save. Jie auklėjami tikėti, kad dėl visko kalti tik jie. Kad jie kalti dėl savo baimės paslysti, nesėkmių baimės, baimės kalbėti, bet nebūti išgirsti. Jie mokomi, kad balsuodami už konservatorius ar socialdemokratus, jie balsuoja už savo gerovę („gerovė“ kabutėse). Jie išmoko, kad šitaip geriausia paslėpti tiek tai, kuo jie yra, tiek tai, kokie troškimai juos verčia būti tais, kuo jie norėtų būti. „Užmaskuoju savo ašaras, kai tu slepiesi po kauke“, – sako amerikietė Mariah Carey dainoje „Kamufliažas“. Kamufliažas – kietas apsauginis luobas. Tarsi vėžlio kiautas.
Itin homofobiškoje Lietuvos aplinkoje kamufliažo itin daug.
Kam įdomūs kamufliažo veikimo mechanizmai, gali pasižiūrėti ir į naujos partijos „Nemuno aušra“ programą, kurios nėra. Tiesa, kaip skelbia partijos įkūrėjas Remigijus Žemaitaitis, šios partijos programa – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tobulas kamufliažinis žaidimas: partijos tikslas atkreipti visuomenės dėmesį ir kartu užmaskuoti savo tikslus bei uždavinius. Įsilieti į Lietuvos tikrovę kuriant lengvo, bet kartu klaidingo atpažįstamumo pojūtį. Partija skelbiasi esanti centro dešinioji, nors vargu, ar ji rastų vietą normalaus politinio dešinumo paletėje.
Apibendrinant belieka pakartoti: vieniems kamufliažas – desperatiškas išgyvenimo būdas, kitiems – priespaudos, autoritarizmo, dusinimo ir apgavystės slėpimo įrankis. Vėžlio kiautas, „Dolce & Gabbana“ ir dievobaimingoji Agnė Širinskienė vienoje plačioje lovoje. Visagalis kamufliažas.
