Trys vienas kitam netinkantys žodžiai: vasara, nekropolitika, nekrokapitalizmas. Galbūt reiktų užrašyti ir „nekrovasara“ – vasara, dainuojanti apie mirtį. Mirties aplink daug. Jau ne kartą mano minėtas politikos teoretikas Achilleʼas Mbembė nekropolitiką apibrėžia kaip socialinės ir politinės galios naudojimą siekiant nuspręsti, kas gali gyventi, o kas mirti, kas yra nereikalingas ir lengvai pakeičiamas, o kas vertas būti apdovanotas ir apdainuotas.
Apie nekropolitiką Mbembė kalba okupacijos, neokolonializmo, rasizmo ir teroro kontekste, tačiau jos kontekstai platesni. Nekropolitika yra ir viena šiuolaikinio kapitalizmo veikimo formų, kai vienos gyvybės yra labiau pažeidžiamos nei kitos, o vieni piliečiai patiria daug stipresnes ekonominio ir politinio smurto formas kasdien susidurdami ne tik su fizine, bet ir socialine mirtimi. Ryškiais nekropolitikos veikimo pavyzdžiais gali būti viešųjų paslaugų, tarp jų ir sveikatos apsaugos, mažinimas, didėjantis skurdas ir socialinė atskirtis. Vis daugiau socialinio apleistumo zonų, kuriose mirštama ir fiziškai, ir simboliškai.
Šiuolaikiniam kapitalizmui dažnai lipdomas nekrokapitalizmo vardas. Ir jis nėra labai perdėtas. Nekrokapitalistinė sistema kuria nuolatinę nesaugumo ir netikrumo aplinką, paversdama mirtį kaupimo priemone (čia juokaujant galima sakyti, kad kaupiamieji gyvybės draudimai neblogai atspindi nekrokapitalizmo esmę). Nekrokapitalizmas abejingas nepelningiems pažeidžiamiems kūnams. Jis remia struktūrinį smurtą, nukreiptą prieš lengvai pakeičiamą darbo jėgą, kurią greitai gali išstumti dirbtinis intelektas ir kitos technologijos.
Nekropolitikos ir nekrokapitalizmo sąvokos visu ryškumu atgijo mąstant apie JAV scenaristų, priklausančių Amerikos rašytojų gildijai (angl. Writers Guild of America, toliau – WGA), ir aktorių, suvienytų Ekrano aktorių gildijos – Amerikos televizijos ir radijo menininkų federacijos (angl. Screen Actors Guild – American Federation of Television and Radio Artists, toliau – SAG-AFTRA), streiką. Pirmieji streiką paskelbė šių metų gegužės 2 dieną, neseniai prie jų prisijungė ir aktoriai. Streikuojama dėl geresnių atlyginimų, didesnių honorarų už pakartotinį rodymą vaizdo transliavimo platformose ir naujausią apsaugą nuo dirbtinio intelekto naudojimo. Tai didžiausias šios kūrybinės industrijos streikas per daugiau nei 60 metų.
Ryškiais nekropolitikos veikimo pavyzdžiais gali būti viešųjų paslaugų, tarp jų ir sveikatos apsaugos, mažinimas, didėjantis skurdas ir socialinė atskirtis.
WGA atstovauja filmų, televizijos, radijo ir interneto transliacijų scenaristams, o SAG-AFTRA – aktoriams, kaskadininkams, įgarsintojams, antraplaniams ir masinių scenų aktoriams. Šios dvi profsąjungos derasi su Kino ir televizijos prodiuserių aljansu (angl. Alliance of Motion Picture and Television Producers, toliau – AMPTP), kuriam priklauso didžiosios kino studijos, tokios, kaip „Disney“ ir „Paramount“, JAV televizijos kanalai „Fox“ ir NBC bei vaizdo transliavimo platformos „Netflix“ ir „Amazon“.
Streikuojančios profsąjungos susiduria su daugybe radikalių pokyčių, nes kino pramonė iš dalies atsisakė tradicinių filmų platinimo modelių kino teatruose, tradicinės ir kabelinės televizijos perėjo prie vaizdo transliavimo. Kitos problemos susijusios su dirbtinio intelekto naudojimu kuriant aktorių atvaizdus, taip pat duomenų skaidrumu vaizdo transliacijose, už kurias aktoriai turėtų gauti atlygį. Streikuojantys nori užsitikrinti ir geresnius kviestinių žvaigždžių, antraplanių ir masinių scenų aktorių atlyginimus, nes auganti infliacija ir didėjančios pragyvenimo išlaidos nemažai daliai aktorių neleidžia užsidirbti išgyventi būtino atlyginimo.
Galbūt scenaristai ir aktoriai nėra silpniausia ir pažeidžiamiausia darbo rinkos grandis. Tačiau šių dviejų profsąjungų streikas iliustruoja, kad ir tie, kurie iš pirmo žvilgsnio nepriklauso žemiausiam ir lengvai pakeičiamam darbo rinkos segmentui, gali greit juo tapti. Nekrokapitalizmui abejingai žvelgiant, darbo rinkoje atsiranda vis daugiau pažeidžiamųjų. Kaip teisingai kalbėjo SAG-AFTRA prezidentė, aktorė ir prodiuserė Fran Drescher (kai kas ją prisimena iš seno amerikietiško serialo „Auklė“), „tai, kas vyksta su mumis, vyksta visose darbo rinkos srityse, kai darbdaviai teikia pirmenybę Volstritui ir godumui, bet pamiršta svarbiausius darbuotojus, kurie užtikrina šios [industrijos] mašinos veikimą“.
Nekrokapitalizmui abejingai žvelgiant, darbo rinkoje atsiranda vis daugiau pažeidžiamųjų.
Kalbėdama streiko spaudos konferencijoje, Drescher taip pat pakartojo, kad vaizdo transliacijos ir dirbtinis intelektas kėsinasi į ištisą kūrybinės industrijos verslo modelį. Jos žodžiais, „mums visiems gresia pavojus, kad mus pakeis mašinos ir didysis verslas, kuriam labiau rūpi Volstritas, o ne jūs ir jūsų šeima“. Priešingai, asmenys, atstovaujantys verslo interesams, teigė, kad streikuojančiųjų lūkesčiai yra perdėti ir nerealistiški, o streikas tik dar labiau griauna šią industriją, kuri pastaraisiais metais ir taip išgyveno daugybę iššūkių, tarp jų ir COVID-19 pandemiją.
Nekrokapitalistai kitaip atsakyti ir negali. Vis daugiau asmenų ar asmenų grupių turi būti nuvertinamos ir tapti lengvai pakeičiamos, kad išlaikytų kapitalistinę sistemą gyvybingą. Pavyzdžiui, daugumos masinių scenų aktorių dieninis atlyginimas – tik tarp 100 ir 200 dolerių prieš mokesčius. Tik 12,7 proc. SAG-AFTRA narių uždirba reikiamus 25 950 dolerių per metus, kad gautų šios profsąjungos siūlomą sveikatos draudimą. Nekrokapitalistinė tvarka yra nustačiusi savotišką jų, kaip darbo jėgos, ekonominio neperspektyvumo ir socialinio nenaudingumo lygį. Ši tvarka neužtikrina paprasčiausių bazinių pragyvenimo pajamų.
Be abejo, nekropolitika ir nekrokapitalizmas yra ir keistos metaforos, išplečiančios mūsų suvokimą apie gyvenimą, mirtį, nusidėvėjimą ir išlikimą. Jos leidžia geriau suprasti gyvenimo ir mirties tęstinumą, atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų, ekonomiškai vertingų ir nevertingų asmenų, klestinčiųjų ir pažymėtųjų mirties ženklu. Tačiau šio streiko pavyzdys rodo, kad net ir kūrybinės industrijos žmonėms leidžiama lėtai išmirti, nes jų ekonominė vertė tampa abejotina. Gerai, kad šių žmonių pakeičiami ir lengvai nudėvimi kūnai geba ne tik pasyviai kentėti, bet ir pasipriešinti sisteminiam nekrokapitalizmo smurtui.
Nekropolitika arba, Mbembės žodžiais, „šiuolaikinės gyvybės pajungimo mirties galiai formos“ susijusios ir su reiškiniu, kurį galima vadinti „lėta mirtimi“. Ją mokslininkė ir aktyvistė Lauren Berlant yra apibūdinusi kaip kraštutinį ir kartu įprastą „fizinį populiacijos nusidėvėjimą ir tos populiacijos žmonių degradaciją, kuri yra beveik lemtinga jų patirties ir istorinės egzistencijos sąlyga“. Lėta mirtis paliečia daugelį mūsų, gyvenančių nekrokapitalizmo sąlygomis. Kasdieniuose lėtos mirties pasauliuose fiziškai nusidėvime. Nudėvėtieji linkę tylėti, o už juos kalba politikai ir dainininkai, komunikacijos specialistai ir bankų atstovai.
Mūsų apmaudas, įniršis, depresija, apatija ir žiaurumas dažnai pasireiškia ne tik nuolatine inercija, bet ir tuo, ką galima vadinti „shitpostingu“ (šiek tiek obsceniškas, bet sunkiai išverčiamas žodis), kai savo gyvenimus socialiniuose tinkluose sąmoningai paverčiame provokuojančiais, tačiau visiškai su esminėmis temomis nesusijusiais komentarais, siekdami atitraukti dėmesį nuo to, kas skauda. Nuo lėtos mirties vasarą. Nuo nekropolitikos ir nekrokapitalizmo.
