Lietuviška tikrovė nekelia optimizmo. Skandalas po skandalo, panika po panikos, melas po melo. Ir vėl šį kartą panikos taikinys – seksualumas ir lytiškumas, seksas ir lytis, vaikai ir suaugę. Pakeli galvą, o ten keliasdešimt panikuotojų, kaip musės apspitusių „Gyvenimo įgūdžių“ programą. Pasakykite, kaip būti optimistu?
Ne, šis rašinys ne apie „Gyvenimo įgūdžių“ programą. Į panikuojančių musių sukeltą zyzimą ir beprasmius klausimus ne kartą atsakyta LRT ir kitose platformose. Ypač daug ramių ir nuosaikių sakymų socialiniuose tinkluose. Todėl šįkart vėl apie tai, kokių minčių kelia ši žydinti, melu persmelkta panika, ką man ar jums gali reikšti seksas ir seksualumas ir kodėl svarbu apie jį be perstojo kalbėti. Lietuvoje apie seksą būtina kalbėti kasdien – tų panikuojančių ir (alas!) meluojančių musių labui. Tiems, kurie norėtų uždaryti mus savo skaistybės celėse ir giedoti mums apsimestinio skaistumo giesmes.
Kaip ir lietuviška tikrovė, taip ir seksas gali būti visai neoptimistinis. Kaip rodo jau buvę ir nuolat iš naujo atgaivinami skandalai, seksas susijęs su socialinėmis problemomis ir politiniu spaudimu, kylančiu iš įtampos tarp to, kas normatyvu ir nenormatyvu, kas romantiška ir neromantiška, kas skirta reprodukcijai (arba, liaudiškai tariant, dauginimuisi) ir malonumui. Tai taip pat įtampos tarp švelnumo ir agresijos, fantazijos ir jos neišsipildymo. Įtampų tiek daug ir jomis išmaniai naudojasi desperatiškai politinių taškų ieškantys individai. Tie, kurie daugiau nieko nemoka ir neranda nei žodžių, nei intymių prisilietimų apibrėžti save kaip seksualines būtybes. Tie, kuriuos seksas traumuoja. Klausimas „Ką seksas su mumis padarė?“ be paliovos kirba jį galvose.
Taip, seksas gali būti ne tik naują pasaulį kuriančia, bet ir jį griaunančia jėga. Jis sukrečia mus taip, kaip mus krečia skandalai, panikuojančios musės, aukštos kainos, niekam nereikalingos emocijos, agresyvios patyčios. Sekso traumos kyla ne tik tada, kai norime eksperimentuoti ir pasiduoti fantazijai, bet ir tada, kai jaučiamės nieko verti ir chaotiški; kai trokštame pasimiršti ir pamiršti, kad esame priskiriami tiems, kurie negerbiami, nepripažinti ir niekam neįdomūs.
Seksas be optimizmo – kaip susidūrimas su kasdienybės prievarta: tada, kai norisi malonaus pasikartojimo, ekstazės, pabėgimo ar paprasčiausio užsimiršimo. Kai nežinai, kam priklausai, ir kas tau priklauso. Tada belieka viltis, kad laikas tavo rankose, ir kad tavo nerangus fiziškumas, tavo kūnas, tavo balsas sekso partneriui (ar partneriams) nėra tik išorinis triukšmas, iš karto panyrantis į užmarštį.
Lietuvoje apie seksą būtina kalbėti kasdien – tų panikuojančių ir (alas!) meluojančių musių labui. Tiems, kurie norėtų uždaryti mus savo skaistybės celėse ir giedoti mums apsimestinio skaistumo giesmes.
Kad ir koks menkai optimistinis seksas būtų, sekso problema išmėgina mūsų įsivaizdavimą, kaip būti kartu, šalia vienas kito, kaip ne tik kontroliuoti save ir kitus, bet ir jais rūpintis. Jau ne kartą esu sakęs, kad sekso klausimas – vienas iš labiausiai politinių klausimų. Prancūzų istorikas Michelis Foucault tai aiškiai suvokė ir klausė apie tai, kokiose socialinėse aplinkose ir kontekstuose seksas gali būti ne tik romantinis nuotykis ar kūniškų geidulių sankaupa, bet ir medžiaga kurti naujas gyvenimo (ir išgyvenimo) formas. Naujo gyvenimo seksualumas.
Kai įtakingi Seimo ir socialinių tinklų herojai nepaliaudami kartoja mums, kad reikia nustoti seksualizuoti save bei kitus ir kad seksas nesvarbus, laikas suprasti, kad tai, kas progresyvu, nauja ir kūrybinga, jau pralaimėjo. Pralaimėjo seksas kaip kūrybinė, ne visada nuspėjama vaizduotės jėga. Jis vėl buvo nustumtas į privatybės užkulisius („tik nesiseksualizuokite“, – mums sako minėti herojai).
Dar daugiau. Gyvenant seksualinės paranojos ir panikos kultūroje (o tokia yra Lietuva) tenka priminti sau ir kitiems, kad seksas nėra vien tik moralinio vertinimo įrankis („tu užsiimi blogu seksu“) ir kad paranojiškas požiūris į seksualumą – tai dominuojančios kultūros siekis užmaskuoti, kokie nepriimtini ir kokie nereikalingi jai yra ne tik užsiimantys seksu, bet ir apie jį kalbantys; kokie nepriimtini seksualinei paranojai yra vadinamieji seksualiniai „deviantai“ ar „iškrypėliai“. Juk skaistybės dainos – tai pat politinių galios žaidimų sukurtos.
Todėl gilintis į sekso problemą nereiškia vien tik mėginti suvokti, kas ir dėl ko kuria siauras seksualinės elgsenos, tapatybių, raiškos formas, bet ir siekti išsiaiškinti, kaip politinės jėgos vieniems padalija visą saują seksualinės vilties, o kitus pasmerkia patyčioms ir desperacijai. Sekso problema nėra tik eilinis pasakojimas apie aistrą, malonumą ir fizinį pasitenkinimą; tai pasakojimas apie Lietuvos istoriją, pasiaukojimą, prisirišimą ir pareigą.
Tai, kas dabar vyksta seksualumo sferoje (ir tai ne tik „Gyvenimo įgūdžių“ programa ar apskritai lytinio švietimo programos), pasako daug daugiau apie lietuvišką kapitalizmą, pilietinę visuomenę (arba jos trūkumą) ir visiškai neliberalias galios ir dominavimo formas, įsirėžusias į mūsų kūnus, veidus, akis ir balsus. Kai apsidairai, paranojos, melo ir panikos perpildytas viešasis diskursas kupinas neseksualaus džiugesio. Norėtųsi jo negirdėti ir nematyti.
Seksas be optimizmo, kurį galima laikyti prisirišimo prie kasdienio gyvenimo būdu, priartina mus prie teisinių sankcijų, socialinės pasmerkties, pasąmoninių impulsų ir prieštaringų troškimų. Bet kartu seksas padeda valdyti socialinius santykius, suartėti su radikaliai skirtingais asmenimis ir įsivaizduoti naujus patirties žanrus. Jis leidžia suvokti ne tik tai, kas neracionalu mūsų elgesyje, bet ir tai, kokios emocinės, psichologinės ir politinės problemos mus persekioja Lietuvoje, panardintoje į seksualines paranojas ir panikas. Net ir tada, kai tai seksas be optimizmo.
