Kartais svarbūs viešojo gyvenimo įvykiai tampa ištisomis teorijomis apie emocijas, kurias jie kelia. O kartais reikia socialinių teorijų norint paaiškinti tai, kas įvyko ar vyksta. Tokiu įvykiu man yra tapęs Olego Šurajevo performansas Seime šių metų kovo mėnesį.
Atrodo, kad šis įvykis buvo jau seniai, bet jis iki šiol žadina mūsų vaizduotę. Jei netikite, pasižiūrėkite įžeistų politikų socialinių tinklų paskyras arba keistų internetinių televizijų laidas, kuriose nesiliaujama pasakoti apie užsakytas patyčias ir Šurajevo „nepakaltinamumą“. Politikai, iš kurių juokėsi Šurajevas, jaučiasi nuskriausti, todėl jo adresu skrieja daugybė vardų ir etikečių: „prieštaringos reputacijos asmuo“, „oficialus dvaro juokdarys“, „neapykantos prieš opoziciją kurstytojas“, etc.
Ką Šurajevas padarė? Pirmiausia, privertė politikus, kurie užsiima nuolatiniu melu, dezinformacija ir manipuliacijomis, pasijusti nepatogiai. Atrodo, kad buvo įsilaužta į šių politikų sąmonę, šiek tiek pritrypta jų rūtų darželiuose, nors tos rūtos ten seniai nuvytusios. Šurajevas pirštu prikišamai parodė, kad politikai, kurie mus kasdien verčia jaustis nepatogiai, nesugeba apmąstyti savo privilegijuotos padėties. Todėl kiekvienas toks piliečio performansas, ypač nukreiptas į politikų privilegijas ir jų socialinį neliečiamumą, jiems atrodo grėsmė ir patyčia. Ištrypti politinių nesąmonių darželiai.
Šurajevo performansas atskleidžia, kad nepatogumas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Nepatogiai jaučiamės trindamiesi nugaromis internetinėje erdvėje, viešajame transporte, prekybos centruose, poliklinikose ir ligoninėse. Dažnai paprasčiausias fizinis artumas su kitais kelia nepatogumo ir nejaukumo jausmą. Kaip pasakytų sociologai, nepatogumas neatskiriamas nuo mūsų socialinės patirties; jis atveria, kas esame ir kuo nesame, kur baigiasi malonumas ir kur prasideda smurtas, ką galima vadinti melodrama, o ką tragedija. Brūžindamiesi nugaromis su kitais, kartu brūžiname ir savo norus bei troškimus: juk norisi geresnio gyvenimo, geriau veikiančios demokratijos, pagaliau daug intensyvesnių kūniškų malonumų.
Ką Šurajevas padarė? Pirmiausia, privertė politikus, kurie užsiima nuolatiniu melu, dezinformacija ir manipuliacijomis, pasijusti nepatogiai.
Nors skaitantiems gali būti šiek tiek juokinga, bet, kaip teigia amerikiečių politikos analitikė Lauren Berlant, seksualumas ir politika – dvi sferos, kuriose nepatogumas pats akivaizdžiausias. Čia jis tiesiog pagaugais pereina per mūsų kūnus.
Pirmiausia, seksas. Dažnas, nors ne kiekvienas, intymus susidūrimas su kitu gali kelti nepatogumą net tada, kai seksas atrodo įprastas ar gana geras. Kūniški prisilietimai, veido mimikos, patiriamo malonumo garsai gali atrodyti keisti ir neleisti susikoncentruoti. Sekso metu galima mobilizuotis orgazmui, prarasti sąmonę ir trumpam pamiršti nepatogumą, bet netrukus vėl į jį grįžti. Dauguma seksualinių susidūrimų bus ištrinti iš atminties dėl to, kad nebenorėsime jų prisiminti arba mūsų vaizduotė bus per skurdi paversti juos gyvenimo istorijomis. Gal dėl to kai kurie mūsų (ypač Seimo nariai) tampa erotofobais, ima šlykštėtis seksu ir jo neapkęsti.
Šurajevas pirštu prikišamai parodė, kad politikai, kurie mus kasdien verčia jaustis nepatogiai, nesugeba apmąstyti savo privilegijuotos padėties.
Antra, politika – tai iš esmės nepatogumo menas. Bet kokioje politikoje sukuriama nemažai grupių, kurios nėra patogios valdantiesiems, net ir tiems, kurie yra vadinamojoje opozicijoje. Paradoksalu, bet nepatogūs dažniausiai tie, kuriuos galima išnaudoti palaikant tikrą ar įsivaizduojamą savo galią. Nepatogiais lengva paversti pagyvenusius žmones, moteris, vargšus, LGBTQ+ žmones ir daugybę kitų. Juokinga, kad itin nepatogūs politikams tampa ir tokie komikai, kaip Šurajevas. Mus visus šie politikai pateikia kaip problemą ir trukdį jų laimei. Nelaiminga Agnė Širinskienė, visu savo kūnu pajutusi, jos pačios žodžiais, „butaforinį teisingumą“, nes už savo performansą Šurajevas nubaustas tik 25 eurų bauda (o juk reikėjo įkalinimo). Nelaimingas Remigijus Žemaitaitis, nelaimingas Mindaugas Puidokas, nelaimingi kiti susinepatoginę politikai.
Dar kartą pasikartosiu. Čia aptariamas įvykis puikiai iliustruoja tai, kaip nepatogumas veikia politikoje. Šurajevas fiziškai priartėjo prie Seimo narių, privertė juos jaustis nepatogiai, atvėrė jų hipokritiškumą, nesugebėjimą nei juoktis, nei atsakyti. Kad tai padarytų, Šurajevas turėjo, jo paties žodžiais, „perlipt per save ir savo komforto zoną“. Net ir žiūrint jo performansą, sunku atsikratyti diskomforto arba nepatogumo jausmo. Nuo nepatogumo net nupurto.
Šurajevui tikriausiai daugiau nepavyks prisiartinti prie tų Seimo narių, kurie mano, kad jų privilegija – tyčiotis iš nepatogių visuomenės grupių ir žmonių, meluoti ir šmeižti (jam uždrausta kelti koją į Seimą). Bet tai galbūt ir gerai. Dažnai net nereikia fizinio artumo su tais, kurie tave verčia jaustis nepatogiai. Užtenka patekti į Šurajevo „trolintų“ politikų pasisakymų srautą, kad tave fiziškai supykintų. Kai išgirstu kalbant (ar rašant) Žemaitaitį ar Širinskienę, man paleidžia vidurius. Tikras nepatogumas.
Kad politika – aiški nepatogumo erdvė, matyti ir iš tokių, atrodytų, nereikšmingų mikroįvykių, kaip visai nesenos reakcijos į filmą „Barbė“. Juokinga gyventi politiniame pasaulyje, kuriame šis filmas ultradešiniesiems troliams kelia didžiulį nepatogumo jausmą: amerikietis Benas Shapiro degina lėles, o vargani lietuviškieji jo sekėjai „recenzuoja“ šį filmą kliedėdami apie Stambulo konvenciją ir socialinę lytį (taip, „Barbė“ apie Stambulo konvenciją!). Nepatogumas tiesiog neišvengiamas fizinio ir socialinio buvimo tokiame pasaulyje bruožas.
Kokias pamokas galima išmokti iš Šurajevo performanso ir nepatogumo kaip jį paaiškinančios teorijos? Pirmiausia tai, kad nepatogumas neišnyks nei iš politikos, nei iš sekso, nei iš kasdienio gyvenimo. Daugumai iš mūsų teks ir toliau gūžčioti pečiais iš nepatogumo, trintis su kitais nugaromis ar pilvais, bet kartu pasidaryti vis paslankesniems tiek liečiant kitus, tiek su jais bendraujant. Eidamas gatve į darbą, pagalvoji ir apie tai, kad gatvė kartais irgi yra nepatogumo erdvė. Tačiau, kaip ir seksas bei politika, gatvė gali būti vieta, kurioje sprendžiami nepatogumo klausimai: gūžčiojant pečiais, sveikinantis, šypsantis, reikalaujant, agresyviai geidžiant, protestuojant, improvizuojant, rūpinantis kitais, juokiantis ir verčiant kitus patirti nepatogumą.
