Lietuvoje jau penktą kartą vyksta klimato savaitė. Europa nukreipusi bures Žaliuoju kursu, todėl svarbu dar ir dar kartą išryškinti situaciją ir pačią kryptį. Keista ta klimato tema. Kaip naujiena ji visada ant bangos keteros, bet tuo pačiu visada neria žemyn vos atsiradus aštresnei žiniai.
Kai pasaulis tirštai persunktas įvykių ir įtampų, kalbėjimas apie klimatą atrodo užsikirtęs. Įvykių ir čia pilna, tik jie seniai tapo atsikartojančiais. Ypač Lietuvoje, kur dažniausiai ne patys juos patiriame, o tik gauname tolimų kraštų naujienų suvestinę.
Jei norime atkreipti dėmesį, šiais laikais reikia kažko labai sukrečiančio. Tik kiek galima apeliuoti į tuos dėmesio nebenulaikančius šiuolaikinius žmones. Sukrečiantys dalykai vyksta Ukrainoje, Izraelyje, Gazoje, bet ne tik. Prieš kelias savaites viename renginyje Paryžiuje, skirtame klimatui, stebėjau įvairių šalių ekspertus ir aktyvistus. Kaip visada, ryškiausi buvo afrikiečiai. Žinau, ką jie man primena savo aistringu ir reikliu kalbėjimu. Lygiai tai pat kalba Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Europiečių šnekos apie klimatą vis dar šiek tiek formalios. Norint spręsti problemą, reikia tiesiog nuosekliai dirbti. Afrikiečiai ne tokie santūrūs, jie kalba kaip Zelenskis – aštriai, tiesiai ir be kompromisų. Jeigu klimato kaita būtų pasaulinis karas, tai jo frontas šiuo metu Afrikoje. Jiems jau nebereikia įrodinėti, šyla čia kažkas ar šąla. Klimato kaitą jie patiria kaip kasdienybės faktą. Mūsų lauko termometrams net skalės neužtektų, kiek ten būna laipsnių.
Pykstame ant Vakarų europiečių, kad jie iki galo nesupranta Rusijos grėsmės ir nepalaiko Ukrainos taip, kaip galėtų. Bet ar tai ne nuolatinė žmogaus reakcija, nulemta erdvinės ir kultūrinės distancijos. Atstumai, bendra istorinė patirtis ir saitai veikia stipriau už bet kokias naujienas per televiziją. Lygiai tai pat mes nelabai atjaučiame klimato krizės alinamos Afrikos. Visi esame šiek tiek veidmainiai ir žiūrime to, kas mums svarbu čia ir dabar.
Europa ėmėsi lyderio vaidmens ne tik susigėdusi savo taršios praeities, bet ir norėdama save apsaugoti. Žaliasis kuras neįvyks be visuomenės palaikymo ir supratimo, kam jis reikalingas, todėl šiomis dienomis Lietuvoje klimatas pristatomas kaip ypatingos svarbos veikėjas.
2050-ieji, kuomet mūsų žemyne turėtų nebelikti iškastinio kuro energijos, išmatuojamoje laiko linijoje nutolę per tokį patį metų skaičių, kiek praeitin nuėję 1997-ieji. Mano kartai tai dar gerai atmenamas laikas, bet atrodo, kad per jį aplinka užsidėjo visai kitą vaizdo filtrą.
Pasikeitė labai daug, todėl ir tas viską perdirbantis pasaulis, kuriam išsiristi, bent Europoje, liko vos daugiau nei 26-eiri metai, neatrodo, kaip kažkas nepasiekiamo. Vis tik, norint pramušti tą lukštą, reikės įtempti visus raumenis. Mankštintis galima pradėti kad ir šiandien klimato savaitės proga galų gale pasidomint, kodėl tas populiarusis klimatas nuolat krenta nuo informacinės bangos, bet taip niekada nuo jos ir nenusileidžia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
