Vienintelė lytinio ugdymo pamoka, kurią pamenu, buvo apie susilaikymą. Ją vedė kviestinis svečias – šarmingas, katalikiškų pažiūrų vyriškis, negailėjęs asmeninio gyvenimo istorijų, turėjusių įkvėpti sekti panašiu keliu.
Daugiau nelabai ką iš tos pamokos vienoje Lietuvos valstybinėje gimnazijoje ir pamenu. Deja, fiziškai patrauklus pasirodęs lektorius ir tas jo propaguojamas dorovingumas mintis nukreipė visai kitur. Iš savo fantazijų atsitokėjau tik pasigirdus skambučiui.
Šį rudenį Lietuvoje startavo gyvenimo įgūdžių programa, žadanti įvairiapusį psichologinį ir socialinį ugdymą. Viena iš šios programos sudedamųjų dalių, apie 10–15 procentų viso turinio, yra lytinis švietimas, siekiantis tapti alternatyva fragmentuotam ir skurdžiam, iki šiol valstybinėse Lietuvos mokyklose dominavusiam, ugdymui šia tema.
Sukelti dramą daug nereikia, užtenka paminėti žodį „lytis“ viešosios politikos kontekste. Gyvenimo įgūdžių programa – kuri yra daug platesnė nei vien lytinis švietimas – taip pat sulaukė daug neigiamų reakcijų. Vienas iš bendrųjų vardiklių, iškylančių šios kritikos kontekste, yra nuogąstavimas, kad apie „barjerines plėveles“ prisiklausę moksleiviai lytiniais santykiais pradės užsiimti per anksti. Juk susilaikymas – dorybė ir pati geriausia apsauga nuo nėštumo.
Kitoje teksto dalyje pateiksiu kelias pamokas iš JAV, remtas mokslinių tyrimų išvadomis apie skirtingų lytinio švietimo programų socialines pasekmes. Mokslinėje literatūroje lytinio švietimo programos yra grubiai skirstomos į dvi grupes: vienos būna grįstos tik susilaikymu (angl. abstinence-only), o kitos apima ne tik susilaikymą, bet ir kontracepciją, yra holistiškos (angl. comprehensive sex education arba abstinence-plus). Tokio tipo tyrimus vykdyti dažnai nėra lengva, bet JAV yra tam palanki terpė dėl savo dydžio, politinės, kultūrinės ir religinės įvairovės.
Įdomu tai, kad JAV valdžia ilgą laiką rėmė į susilaikymą orientuotas lytinio švietimo programas mokyklose. Manyta, kad tai padės sumažinti itin aukštą nepilnamečių nėštumo atvejų skaičių, vieną didžiausių ekonomiškai išsivysčiusiame pasaulyje. Vieną tokių programų, šmaikščiu pavadinimu „Seksas gali palaukti“ (angl. Sex Can Wait), tyrę edukologai pastebėjo, kad nemažai šį kursą išklausiusių moksleivių vėliau teigė susilaikę nuo lytinių santykių. Vis tik, studijos autoriai pripažino, kad teigiami programos efektai buvo trumpalaikiai ir kad jų surinkti duomenys nebuvo pačios geriausios kokybės (Denny ir Young, 2006).
Paauglių seksualinį ugdymą grįsti tik valios susilaikyti principu yra tiesiog neatsakinga ir neapdairu.
Kiti mokslininkai pateikė pakankamai neutralias išvadas – susilaikymo propagavimas mokyklose neatnešė nieko pernelyg gero, bet ir nieko blogo. Nepastebėta, kad tokio tipo ugdymas darytų įtaką sprendimui susilaikyti, lytiškai plintančių ligų atvejams ar nepilnamečių nėštumų skaičiui. Tačiau minėta, kad tokio tipo pamokos buvo nė kiek nepritaikytos LGBT bendruomenei save priskiriančiam jaunimui ir todėl sukėlė pastarųjų nepasitenkinimą (Heels, 2019).
Dar vienos studijos autoriai teigė, kad JAV valstijose, kuriose lytinis švietimas buvo orientuotas į susilaikymą, kaip tik pastebėta daugiau nepilnamečių nėštumo atvejų (Stanger-Hall ir Hall, 2011). Taip pat teigta, kad švietimą apie kontracepciją įtraukiantis holistinis lytinis ugdymas turėjo teigiamą poveikį JAV juodaodžių krikščioniškoms bendruomenėms, būtent jaunimo seksualiniam gyvenimui, pavyzdžiui, prisidedant prie lytiškai plintančių ligų kontrolės (Breunig, 2017).
Kita paradoksali įdomybė, būdinga JAV – kuo religingesnė valstija ar bendruomenė, tuo daugiau ji turės nėščių ir gimdančių nepilnamečių. Turint šiek tiek bazinių žinių apie kultūrinę šalies geografiją, tas akivaizdžiai matysis vien tik užmetus akį į šias metrikas pateikiančius žemėlapius (žr. worldpopulationreview.com), tačiau kai kurios studijos šią aukštą koreliaciją yra ištyrusios ir sistemiškai (pvz., Strayhorn ir Strayhorn, 2009).
Kita paradoksali įdomybė, būdinga JAV – kuo religingesnė valstija ar bendruomenė, tuo daugiau ji turės nėščių ir gimdančių nepilnamečių.
Nepilnametės šiuose regionuose ir bendruomenėse gimdo dažniau, nes į dorovę orientuotos religinės normos nėštumo nutraukimą mato kaip didesnę blogybę (Molborn, 2011). Tačiau tikėtina, kad šiuose regionuose paplitęs ir į susilaikymą orientuotas lytinis ugdymas, kuris yra ribotas ir nekalba apie kontracepciją.
Susilaikymas nuo kažko reikalauja daugiau ar mažiau valios. Tačiau šiuolaikiniai žmogaus elgseną tiriantys mokslai į pernelyg didelį pasikliovimą valia žiūri skeptiškai. Pavyzdžiui, įsidiegus internetines pramogas blokuojančią programą ugdyti sveiko, gilaus darbo įprotį yra daug paprasčiau ir efektyviau, nei kliautis vien asmenine disciplina.
Paauglių seksualinį ugdymą grįsti tik valios susilaikyti principu yra tiesiog neatsakinga ir neapdairu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad atskiros šeimos ir bendruomenės negali propaguoti ir diegti jiems svarbių, krikščioniškų vertybių. Štai JAV pramogų pasaulyje būta etapo, kai populiariosios muzikos grupės „Jonas Brothers“ nariai nešiojo skaistybės žiedus, kurie išpopuliarėjo ir tarp jų kolegų bei fanų. Toks jau tas pliuralizmo žavesys.
Bet jauni, bręstantys ir smalsūs žmonės turi teisę į įvairiapusį lytinį švietimą, kuriame būtų kalbama ne tik apie susilaikymą, bet ir apie asmens ribas, kontracepciją, lytiškai plintančias ligas ir kitus kritinius dalykus, švietimą, kuris būtų geresnis už tą, kurį turėjome mes.
Linkiu didžiausios sėkmės mokytojams ir programos kūrėjams.
