Sekmadienį kairysis Luizas Inacijus Lula da Silva, žinomas kaip tiesiog Lula, vos ne vos laimėjo Brazilijos prezidento rinkimus. Jo priešininkas, „tikras“ vyras ir „tikras“ konservatorius Jairas Bolsonaras rašant šį tekstą oponento su pergale pasveikinęs dar nebuvo. Bet rezultatų, atrodo, jis kvestionuoti nežada, tuo labiau kai Lulą suskubo sveikinti kiti pasaulio lyderiai.
J. Bolsonaras yra chaotiška ir kuriozinė asmenybė. Susidaro įspūdis, kad prieš priimdamas bet kokį politinį sprendimą jis griežtai savęs atsiklausia, ar tas sprendimas atitinka jo ilgai puoselėtus mačizmo idealus. Dar 1998 m. jis pareiškė apgailestaująs, jog Brazilijos kavalerija nesugebėjo išnaikinti indėnų tokiu mastu kaip amerikiečiai. 2014 m. jis tėškė kolegei parlamentarei, kad ji net neverta būti išprievartauta. 2018 m. tapęs Brazilijos prezidentu jis darė viską, kad pamintų Amazonės genčių indėnų savivaldos teises ir apsaugą, laidė vieną remarką po kitos apie jų kultūrinį atsilikimą, kurpė planus, kaip įsiveržti į kontakto su kitomis bendruomenėmis dar neturėjusių indėnų teritorijas.
J. Bolsonaras pro pirštus žiūrėjo į nelegaliai kertamus Amazonės miškų plotus, bandė paminti šalies aukščiausiąjį teismą ir neigė bet kokias Pasaulio sveikatos organizacijos gaires per pandemiją. Tiesą sakant, iki šiol nėra aišku, ar jis galų gale pasiskiepijo nuo kovido, ar ne.
Nenuostabu, kad nemaža pasaulio dalis po J. Bolsonaro pralaimėjimo lengviau atsikvėpė. Tikėtina, kad lengviau atsikvėps ir Amazonė: Lulai pirmąsyk būnant prezidentu 2003–2011 m., regiono miškų kirtimas buvo smarkiai sumažėjęs, o vienas iš Lulos šių metų rinkimų pažadų buvo atkurti santykius su aplinkosauginėmis organizacijomis ir indėnų gentimis, kuriuos J. Bolsonaras apkartino nuosekliai sekdamas savo mačizmo linija. Rūpinimasis gamta, kad ir kaip juokingai skambėtų, dažnai matomas kaip labai nevyriškas reikalas ir tą patvirtina ne viena mokslinė studija (pvz., McCright & Dunlap, 2011 m.; Benegal & Holman, 2021 m.).
Panašu, kad J. Bolsonaras ne tik save laiko „tikru“ vyru, bet ir „tikru“ konservatoriumi. Lietuvoje kai kurios konservatyvios visuomeninės ir politinės jėgos save taip pat pateikia kaip pamirštą ideologinio grynumo standartą, pačios pamiršdamos, kad politinės ideologijos, taip pat ir konservatizmas, nėra paskiri stalčiukai, o spektras. Dešiniųjų būna visokių, visi jie „tikri“ žmonės ir partijos, o J. Bolsonaras yra kraštutinis dešinysis, kaip dažniausiai yra kitos save „tikraisiais“ konservatoriais vadinančios jėgos.
2014 m. jis tėškė kolegei parlamentarei, kad ji net neverta būti išprievartauta.
Beje, tas „tikrasis“ konservatizmas kažkodėl yra itin susitelkęs į kultūrinius ir socialinius klausimus: krikščionybė, šeima ir jokių gėjų. Pavyzdžiui, ekonominės Lulos ir J. Bolsonaro pozicijos, dėstytos per jų rinkimų kampanijas, nelabai skyrėsi viena nuo kitos.
Bet kokiu atveju, šie Brazilijos prezidento rinkimai labai svarbūs, nes skatina susimąstyti dėl kraštutinių dešiniųjų jėgų ateities ne tik Pietų Amerikoje, bet ir likusiame pasaulyje. Iš vienos pusės, nėra čia ko pernelyg ir džiaugtis. Lulos persvara prieš Bolsonorą buvo itin nedidelė — 50,9 proc. prieš 49,1 proc. Taigi, šalyje, kurioje balsuoti privaloma, beveik pusei rinkėjų J. Bolsonaro mačizmas arba yra priimtinas, arba tiesiog nėra pakankamai svarbi priežastis už jį nebalsuoti.
Sekmadienį brazilai rinkosi tarp dviejų skirtingų populistinių srovių – kairės ir dešinės. Pats Lula irgi nėra šventasis. Jo atstovaujama Brazilijos darbininkų partija buvo įsivėlusi į stambaus masto korupcijos skandalus. Jo partijos kolegei, buvusiai prezidentei Dilmai Rousseff, įvykdyta apkalta, o pats Lula sėdo į kalėjimą. Šiandien Lula ginasi populistinio savo partijos veido ir žada atstovauti visiems brazilams. Šitie pažadai kai ką labai primena.
Paralelės tarp šių metų Brazilijos prezidento rinkimų ir 2020 m. rinkimų JAV yra neįtikėtinai stiprios, jau nekalbant apie tai, kad J. Bolsonaras dažnai pašaipiai yra vadinamas tropikų arba džiunglių Donaldu Trumpu. Visai kaip ir D. Trumpo atveju, visuomenės nuomonės apklausos, vykdytos prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą, neparodė, kiek daug žmonių vis tik ketina balsuoti už J. Bolsonarą.
Visai kaip ir D. Trumpas, J. Bolsonaras jau kurį laiką savo rinkėjus pratino prie minties, kad rinkimus Brazilijoje yra labai lengva klastoti ir kad toks, suprask, bus vienintelis logiškas paaiškinimas tuo atveju, jeigu jis pralaimės, tačiau vis tiek nebuvo perrinktas antrajai kadencijai. Kaip ir Joe Bidenui, Lulai teks valdyti kaip niekad suskaidytą šalį, todėl jis save bando pozicionuoti kaip centristą, ypač ekonominėje plotmėje. Kaip ir JAV, Brazilijoje baiminamasi neramumų perduodant valdžią. Tik skirtingai negu jos kaimynė šiaurėje, ilgiausiai be pertrūkių valdoma demokratija pasaulyje, Brazilija turi spalvingą perversmų ir diktatūrinių režimų praeitį, kuri jos demokratiją paverčia ypač trapia. Kol kas perversmo lyg ir nenusimato.
Tiek D. Trumpo, tiek J. Bolsonaro išrinkimą lydėjo prieš nusistovėjusį politinį elitą nukreipti sentimentai, tačiau nei vienas, nei kitas nebuvo perrinktas antrajai prezidento kadencijai, rimtas ženklas, kad kažkas su jų valdymu (ar persona) buvo ne taip. Italijoje
Tiek D. Trumpo, tiek J. Bolsonaro išrinkimą lydėjo prieš nusistovėjusį politinį elitą nukreipti sentimentai, tačiau nei vienas, nei kitas nebuvo perrinktas antrajai prezidento kadencijai, rimtas ženklas, kad kažkas su jų valdymu (ar persona) buvo ne taip. Italijoje išrinkus Giorgią Meloni, o Viktorui Orbanui vis labiau panašėjant į D. Trumpą, tokios žinios daugeliui gali pasirodyti viltingos.
Prisiminkime, kad Marine Le Pen pralaimėjo prieš Emmanuelį Macroną (beje, taip pat surinkusi daug balsų), o radikalios dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ prarado vietų Bundestage.
Tikėtina, kad aplinkosauginiai klausimai, kuriuos kraštutiniai dešinieji stačiai ignoruoja visame pasaulyje, Brazilijos prezidento rinkimuose buvo lemiamas veiksnys, balsus nedidele persvara nukreipęs į Lulos pusę. Šie klausimai laikui bėgant taps vis svarbesni ir privalės rasti savo vietą visų partijų darbotvarkėse.
Taip pat panašu, kad gyvename trapiu momentu, kuriame skirtingos visuomenės sprendžia, ar jos normalizuos aktyvų kraštutinės dešinės egzistavimą savo politinėje erdvėje, ar ne. O kol kas viskas tebėra panašu į normalią demokratinę dialektiką su savais vargais ir džiaugsmais.
Šis tekstas buvo redaguotas 2025-04-30, 14:30 val. Jame, autoriaus prašymu, pašalinta jo pavardė ir nuotrauka.
