Tokio neteisingo, net kvailo klausimo, nederėtų klausti. Gerų algų ir gerų darbo sąlygų reikia visiems. Ne tik gydytojui ar mokytojui. Bet situacija diktuoja.
Medikai tranko ligoninių ir poliklinikų duris. Priežastis, jeigu labai apibendrintai, – atbaidančios darbo sąlygos už neįkvepiantį atlygį. Pedagogai eina į streiką. Priežastis, jeigu taip pat apibendrintai, – tokia pat.
Valdžios pasiūlymas didinti mokytojų atlyginimus penktadaliu kitais metais, neatrodo labai blogas, bet nesužavėjo. Nuo streiko neatkalbėjo.
Švietimo darbuotojų atstovai skelbia kone tris kartus didesnes algų augimo proporcijas. Ministerijos minimi procentai pageidautini ne kitais metais, o dabar.
Skaičių karas nėra pabaigtas. Jie dar keisis ir kažkaip, baigiant derybas, vis tiek bus.
Bet sunku atsikratyti įkyriai kvirbančio klausimo – ar iš tikrųjų, gaudami pusantro karto didesnį atlyginimą, kaip reikalaujama, mokytojai pagaliau pasijustų gerai?
Jiems nebebūtų problema normos nežinančios darbo valandos? Namo nešamas krepšys, pripildytas taisytinų prieš miegą mokinių darbų, nebebūtų toks sunkus?
Perdegimo sindromas pasitrauktų. Su nauja energija stotų į mūšį su patyčiomis, smurtu, mokyklas aplipusiais kvaišalų prekeiviais ar dėl savo atžalų neretai kvaištelėjusiais tėvais.
Ar gydytojai, patyrę analogišką pliusą asmeniniame biudžete, taptų atsparūs tai bendruomenei būdingam cinizmui, grubiai viršininko valdžiai, su mobingo prieskoniu, ar nuskriausto ligonio skundui?
Atlyginimas už darbą turi atitikti esamo laiko gyvenimo ir atsakomybių lygmenį. Dėl to neįmanoma ir nėra prasmės ginčytis. Bet ar tai gali išspręsti ir nunulinti visas sunokusias ir pūvančias problemas ar bent jų dalį.
Būtų paprasčiau, jeigu galėtų. Bet asmeninių pinigų kiekis, nuo tada, kai leidžia finansuoti standartinius poreikius, nebeturi esminės įtakos žmogaus santykiui su profesijos kasdienybe.
Labiau primintų terapiją, kuri atideda dilemas, pastumia problemas į neapibrėžtą ateitį. Terapija yra gerai. Negerai yra, kad vis dar nesuprantame, kas iš tiesų atsitiko per pastarąjį dešimtmetį, o ypač pastaraisiais metais, kas nulėmė tokį neigiamų situacijų mastą.
Yra ir dar viena, žemiška, šio reikalo pusė. Kai kalbame apie gydytojus, mokytojus, pareigūnus, valstybės tarnautojus, kalbame apie biudžetą. Mūsų visų suneštas lėšas šiems ir kitiems reikalams, kuriuos vadiname bendrais, svarbiais kiekvienam.
Valstybės finansinis gyvenimas turi gana aiškią logiką ir nelabai daug variantų. Lygiai tiek, kiek milijonų bus pridėta mokytojams, nebus pridėta gydytojamas ir kitiems.
Visada galima didinti mokesčius ar skolintis. Pirmas variantas atmetamas be svarstymų, kelia alergiją. Mūsų visų arba nacionalinė skola laužia rekordus, o skolintis geras laikas išseko.
Tampant finansinę paklodę reikėtų galvoti strategiškai. Įvertinti, kokie esame šiandien, kokie būsim rytoj. Neskubam gimdyt, gyvenam ilgiau. Tai vadinama senstančia visuomene su visais šio reiškinio padariniais.
Tai kam senstančioje visuomenėje reikia labiau – gydytojams ar mokytojams? O gal kariuomenei? Ir ko iš tikrųjų reikia gal net labiau, nei normalių algų?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
