Kai nuskandintų vaikų kūnai ir dar nenusiskandinusi mama ištraukiami iš upės, nuspėjamo atsakymo, kodėl ir vėl taip atsitiko, toli ieškoti nereikia. Depresija po gimdymo, gal – psichozė. Medicininių pavadinimų yra įvairių, o jų esmė panaši – moters būsena po gimdymo atsidūrus kitoje realybėje.
Kiekvieną kartą po nelaimės ši būsena yra išsamiai analizuojama.
Taip buvo prieš metus, kai moteris išėjo ir namų su savaitės kūdikiu ir nusiskandino Nemune. Ir tada, kai kitame šalies krašte mama skandino savo kūdikį kibire ir žalojo save.
O po to vyksta tyrimas, teismas, jeigu yra ką teisti, ekspertizės. Gyvenimas teka sena vaga. Pagimdžiusios ar tuoj gimdysiančios moterys ir toliau vienos brenda į tą pačią naujos gyvenimo realybės upę, iš kurios galbūt išplauks.
Psichologinės šio laikotarpio problemos neturi nei aiškaus, visoms tinkamo apibūdinimo, nei aiškios statistikos. Teigiama, jog tikriausiai 7 iš 10, gimus vaikui, patiria nevilties, apatijos arba perdėtos euforijos laikotarpius, kurie gali būti trumpi arba gali peraugti į pogimdyminę depresiją, o šios padariniai neprognozuojami.
Tačiau iki šiol nėra žinoma, kiek mamų ja serga. Spėjama – viena iš dešimties.
Jeigu spręstume pagal tragiškus atvejus, toks skaičius būtų panašus į tiesą. Tačiau jie tėra sudaužytais šeimų gyvenimais pavirtusios ledkalnio viršūnės viršūnėlė.
„Maniau, kad viskas pasibaigė, o pasirodo, tai tik prasideda ir niekada nesibaigs.“
„Palikau jį rėkti balkone, nes nebežinojau, ką daryti.“
„Išleidau su aukle ir neradau vietos – pasirišusi plyštančias krūtis ėjau laukais, kol radau.“
Tai žodžiai mamų, kurios atrodo tobulos, turi viską, ko reikia gražiai auginti vaiką. Nemano turinčios problemų.
Vaiką skandinusi mama taip pat sakė neįtarusi, jog jai kažkas ne taip. Manė, taip ir turi būti. Hormonai. Artimieji nieko nepastebėjo. Ir taip yra beveik visada.
Viena vertus, pastebėti nėra lengva, nes pasikeičia ne tik mamos, pasikeičia visos šeimos gyvenimas ir daug kas nurašoma naujo gyvenimo ypatumams, kurie gi laikini.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Gajus įsitikinimas, kad nėra čia ko išsidirbinėti. Visos užaugino ir nežuvo. Skundiesi, reiškia tingi. Vaikas – kokia laimė, duota ne kiekvienam. Nori išeiti, pabūt kitoj aplinkoj, – baltarankė, nevertinanti, ką turi.
Tragedijos įvyksta, kai prieštaringų emocijų, nuovargio, atskirties kamuojama moteris per ilgai paliekama grumtis su savo demonais pati viena.
Po jų aiškinama, jog pagalba yra prieinama. Įvairiausia. Tereikia kreiptis. Štai čia ir yra šuo pakastas. Jos reikia paprašyti. Kad paprašytum, turi suprast, kad jau reikia prašyti. Turi turėt tam jėgų, laiko, ir dar – nebijot.
Turėtų būti kažkaip atvirkščiai. Kažkam turėtų rūpėti, kaip iš tikrųjų jaučiasi moteris, kurios gyvenimas pasikeitė radikaliai. Be jokio atskiro prašymo.
Įvykus bėdai, ant kojų pakyla visos tarnybos. Valstybė su visa teisėsauga ir medicina užgriūna ne tik šeimą. Ir artimuosius, ir kaimynus.
Jeigu šis energijos kiekis būtų panaudotas prieš tai, tikėtina, kad tragedijų būtų mažiau, padėtų moterims jaustis tvirčiau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
