Kriminalinės pastarojo meto aktualijos stingdo. Nėra tokio socialinio burbulo, kuris nereaguotų ir ta reakcija nebūtų su pykčiu sumišęs bejėgiškumas. Motina galimai nužudė du savo vaikus. Apima jausmas, jog žvelgiame į kažkokį užribį, į kažką atklydusį iš anapusybės sutemų, ko net neįtarėme esant, o paaiškėjo, jog greta. Nenorime matyti su mūsų rožiniais burbulais nesusisiekiančių paribių.
Bendruomenės ir asmenys, neigiantys socialines normas, ignoruojantys visuomeninės fukcionavimo taisykles ir įstatymais vadinamus tarpusavio susitarimus. Pandemija kiek atskleidė to supaprastinto, stereotipais užtvindyto pasaulio širmą ir atsivėrė, regis, neperžengiama praraja. Ir ji yra neperžengiama, nes racionalus protas, konkuruodamas su sąmokslais persmelkta paraleline realybe, neberanda argumentų.
Netikėtas atakimas, bet tai nenukrito iš dangaus ir liudijame vien rezultatą. Atsitraukus sveikam protui, į sceną visuomet žengia pseudo teorijos, patogiai viską sudėliojančios, idant paaiškintų, kodėl gyvenimas pasisuko ne visai kaip tame mokykliniame rašinyje. Paradoksaliausia ir be jokios ironijos, visa atsakomybė tenka tai racionaliai visuomenės daliai, kuri „prasileido“ tuos momentus, kuomet buvo būtina sukovoti už tų žmonių protus, tačiau tai neįvyko. Gal atrodė nereikšminga, gal pastangų pagailėta ar tiesiog arogancija koją pakišo.
Viešosios erdvės dalyviai, dažnai dėl kompetencijų stokos, negali pasiūlyti nieko patrauklaus. Dažnai švietėjiškų intencijų apskritai neturi. O ir pati misija nedėkinga – tema sunki, įdirbio reikia daug, sprendimai sudėtingi ir su populiarumo reitingais susiję nebent atvirkščiai. Kitaip tariant, greito ir seklaus vartojimo informacinėje erdvėje tai paprasčiausiai neapsimoka. Lieka išspausti maksimumą iš sukrečiančios žinios, sukurti rūpesčio regimybę ir reikalą palikti inertiškoms žinyboms, kurios kitiems metams sukurs kokią nors prevencinę programą.
Tokio paviršinio plaukimo ir plokščios mąstysenos viešojoje erdvėje problema būdinga ne vien Lietuvai. Tai visų išsivysčiusių valstybių problema, nes analizė ir kritinis mąstymas tokioms visuomenėms yra brangi ir nišinė prekė, kurios neapsimoka net bandyti parduoti. Visai nutylėti irgi negali, todėl ekspertai pasisakys, politikai išreikš rūpestį, visuomenė pasipiktins, pasmerks, o aplinkybės su detalėmis ir faktais raidėmis nuguls juodai baltuose segtuvų lapuose. Byla baigta.
Tuo tarpu numanoma tragedijos priežastis – pogimdyminė depresija – jau tapo labiausiai eksploatuojama tema viešoje erdvėje. Prigesusio populiarumo interneto žvaigždės tuoj suskubs pasidalinti savomis paspalvintomis, bet nebūtinai tikromis patirtimis.
Puikus šansas kilstelti reitingus ir todėl ši tema toms ir tiems, kuriems tai yra atvira žaizda, virs tik dar didesne stigma, nes šiame viešųjų ryšių chore didžiausias auditorijas turinčius nei peršaukti, nei būti išgirstam šansų nėra. Todėl niekas nepasikeis ir dėmesys problemai išliks tiek, kiek bus naudingas arba iki kitos tragedijos.
Nėra labai sunku progresyviam meinstrymui laužyti ietis kovoje už teises dėl kurių abejojančių kasdien surasti vis sunkiau, bet užtat labai patogu kurti kovos regimybę. Daug sunkiau užsiimti reikalais, kurių rezultatas greitai nepasimatys ir patiktukų derliaus nesugeneruos. Todėl tai labai prasta, bet būtina investicija. Tai vadinama kritinio mąstymo ugdymu. Metodiška ir kantriai vykdoma veikla, kurios rezultatus matys jau kita karta, bet su sąlyga, jeigu šiandien mūsų rūpestis bus ne dėl reitingų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
