Sumaitotas orkų tankas Katedros aikštėje vis tik iššovė. Pasipylė gvazdikai ir burbulai sprogo nuostabos purslais: „Iš kur jie? Kaip jie atsirado mūsų liberalioje, atviroje, apylygių teisių ir plačių galimybių visuomenėje?“ Pamiršom, apsistatėm įstatymais arba metai karo Ukrainoje į atminties paraštes nustūmė kolorado juostelių nešiotojus, vasario 23-iosios ir pergalės dienos šventėjus.
Pastarąjį dešimtmetį viešoji erdvė buvo virtusi patiktukų, pozityvo ir rožinių akinių šokių aikštele. Tokia holivudinio filmuko apie spalvotus, linksmai dainuojančius ir nerūpestingus trolius visuomenė. Grėsmes primenantys tebuvo nuobodūs, negatyvą skleidžiantys bambekliai ir niūrūs atskalūnai, nepritampantys prie spalvoto ir nerūpestingo nuomonės formuotojų siūlomo ritmo.
Šioje infantilioje iliuzijoje vietos priešui nebuvo, nes juk visi draugai, „geras vaibas“ ir vien šypsenėlės feisbuke, nebent tarpusavyje sostų kariukų kildavo. Nedidelių tokių, asmeninius baltinius prasiskalbus pasipešiota. Tačiau Z Trojos arklys visai pašonėje pamažu ir neskubėdamas augino savo ekipažą.
Tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje ir net tame pačiame name tuo metu, kai mes laužėme ietis už šauktinius ar prieš juos, kovojome pliažų Lukiškių aikštėje karus, turškėmės politiniuose pseudoskandaluose ar iš malonumo kvykėme knaisiodamiesi popelito pataluose. Jie klestėjo ir tarpo šioje tuštybėje.
Mūsų kiemo rietenos virto įrodymu, kad tik tiek tesugebame, o mūsų civilizacija ištižusi. Privalu pasinaudoti jos silpnumu, apsimesti, gauti naudos, misti jos vaisiais, užsiauginti raumenų ir tada tiesiog vulgariai ir be sentimentų nušluoti.
Tačiau mes skandavome liberalizmo ir tolerancijos kitaip manantiems lozungus. Per 32 nepriklausomybės metus pasigimdėme, išpenėjome ir užsiauginome tuos, kurie be jokių skrupulų, dienai X atėjus, padės prievartauti, žudyti ir plėšti mūsų namus. Tai nėra keli šunsnukiai ar vien trolių fabrikų sugeneruotos mirusios sielos, tai realūs žmonės ant orkų tanko dedantys raudonų gvazdikų.
Jie kalba lietuviškai (laužytai, bet kalba), žino savo teises (kad ir kaip laisvai jas traktuoja), naudojasi visomis Vakarų civilizacijos sukurtomis gėrybėmis (ir dar geba pasipiktinti mechanizmų netobulumu), bet kartu laukiantys ir kviečiantys „ruzzkij mir“.
Net kognityvinio disonanso apibrėžimas neįgalus paaiškinti šios anomalijos. Tačiau labiausiai apmaudu, kad tai mūsų kaltė. Visa apimtimi. Nesugebėjome per tris dešimtmečius sudominti, įtikinti savojo pasaulio vizija, nuosavos civilizacijos privalumais.
Paleidome viską savieigai, įsikalbėjome nuosavą žavesį ir todėl pagal nutylėjimą turime patikti visiems. Nustūmėme į kampą grėsmes primenančius, kurie iki užkimimo kartojo, jog kova už žmonių protus privalo vykti visada, nes jei ne mes, tada jie.
Tarpinio varianto tiesiog nebūna. Jei tu nesidomi karu, nereiškia, kad karas nesidomi tavimi. Trojos tankas Katedros aikštėje stovi ne tik kaip įrodymas ar priekaištas, bet visų pirma – kaip priminimas, kad po kito jo šūvio gali būti ne nuostabos, o kraujo purslų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
